Nuo Naujosios Rėvos piliakalnio viršūnės I

Lygiai prieš savaitę buvome nusitrenkę į Šilėnus. Pakeliui buvome sustoję ir Sudervėje, pavaikščiojom aplink ir įlindom į apvaliąją bažnyčią. Sudervėje – nieko ypatingo ar įdomaus, išskyrus bažnyčios formą ir „šv. kioskininką“, o va Šilėnų pažintinis maršrutas – nepalyginamai įdomiau. Dalykas, vertas aplankymo.

Šv. Kioskininkas
Netikėčiausia kelionės vieta. Įėjimą į Sudervės bažnyčios šventorių saugo kažkokio ten šventojo skulptūra, pasodinta nedideliame priestate, priešais langą. Pasodinta taip, jog tikrai atrodo, jog čia kažkoks bilietų pardavėjas, kioskininkas ar dar kažkas iš tos giminės…

Mėlynoji
Turbūt niekada nesuprasiu vienos tokios tautos potraukio tokioms ryškioms ir nenatūralioms spalvoms savo kuriamame bažnytiniame mene. Suprantu, kai tai būna populiaru kokiose primityviose tautelėse (šiame kontekste primityvumas turi ne neigiamą prasmę, o tiesiog… na, antikompleksiškumą ir antikomplikuotumą). Suprantu, kai tai būdinga karšto charakterio tautoms (romai, ispanai, etc.) Bet čia?..

Uh?
Kaip pakomentavo vienas draugas – „ne itin intelektuali veido išraiška„. Na, turbūt natūralu. Tarp indėnų žmonės, turintys psichologinių anomalijų, neretai buvo laikomi šventais, dvasių apsėstais. Neabejoju, kad tai pakankamai logiškas paaiškinimas ir krikščionių praktikoje. Bo sveiki žmonės lyg ir neturėtų girdėti balsų, matyti švytinčių moterų danguje ir t.t…

A la pietietiškai (bet lenkiškai)
Šita Sudervės bažnyčios niša su kryžiumi man kažkuo priminė Pietų – Meksikos ir pan. – bažnyčias anapus balos. Kaip katalikybei – neįprastai kukli niša, vienišas kryžius, keletas neįmantrių antkapinių akmenų…

Sudervės bažnyčia I

Sudervės bažnyčia II
Sudervės bažnyčios vidus – gana jaukus, nors ir tradiciškai katalikiškai perkrautas. Galbūt jaukumą kuria palyginus nedidelė erdvė. Ir vėsu ten. Kas turbūt yra didžiausias bažnyčių pliusas vasarą…
Kupolas, kaip tokiai palyginus nedidelei bažnytėlei, pakankamai įspūdingas.

Off Road
Jau įsukę į žvyrkelį, vedantį link pačių Šilėnų, pakeliui sustojome palaukti kiek pasiklydusio antrojo ekipažo. Sustoję kažkokioje aikštelėje, kur jau buvo keletas automobilių, išlindome apsižvalgyti. Sutikome pagyvenusią porelę, tempiančią talpas su sąlyginai skaidriu žalsvo atspalvio vandeniu. Moteriškė puolė girti kokį tai puikų šaltinį, kurio vanduo atseit labai gerai gėlėms ar tai daržams.
Bent jau man mintyse natūraliai iškilo Antakalnio Spalvotųjų šaltinių vaizdas, tad kiek pamindžiukavę, nsuprendėme patikrinti.
Ne, nieko panašaus į Spalvotuosius šaltinius. Nors… gal tie Spalvotieji irgi panašiai atrodytų, jei po juos maltųsi off-roaderiai…

Sviliškių kraštovaizdžio draustinis I

Sviliškių kraštovaizdžio draustinis II

Sviliškių kraštovaizdžio draustinis III

Sviliškių kraštovaizdžio draustinis IV
Prasikratę duobėtu žvyrkeliu keliolika kilometrų (o-vol-vo-e-ri-no-va-žiuok-lė-oi-ko-kia-kie-ta, po-vel-nių!) pagaliau pasiekėme Šilėnus. Pačiame kaime neapsistojome, o patraukėme toliau, į kažkokią ten regyklą.
Vietovė tikrai vaizdinga. Į kalną kylantis miškas, žemyn besileidžiantis laukas su krūmynų ir kita miško juosta tolumoje.
Laukas – didelis, platus, o jei būtume atvažiavę kokiu mėnesiu vėliau – tai būtų dar ir kvapnus bei dūzgiangtis, neabejoju :) Lauke išsibarsčiusi kukli lietuviška Aveburio akmenyno versija ;)
O ta mistiškoji regykla – pasirodo, tiesiog apžvalgos bokštelis, pastatytas tinkamoje vietoje.

Photo Gang I
Blondie, Naz ir Gijas, jau užsitaisę fotoaparatus traukia link mitologinio šaltinio.

Šilėnų mitologinis šaltinis
O šaltinis, švelniai tariant… neypatingas :) Nedidelė kelių metrų ilgumo vandens srovelė, tykiai čiurlenanti mediniu loviu. Jau mano minėti Spalvotieji šaltiniai atrodo žymiai, ŽYMIAi įspūdingiau, net ir būdami nusiaubti intelektualiojo Lietuvos jaunimo…
Bet štai ką daro geras, skambus PR – šitas šaltinis buvo vienas iš to savaitgalio maršruto pasirinkimo priežasčių. Visa laimė, kad ir be jo buvo į kur akis bei objektyvus paganyti, priešingu atveju būtume likę geroookai nusivylę.

Šilėnų (Švč. Mrg. Mrj.) bažnyčia
Nuo šaltinio patraukėme į pačius Šilėnus. Jų centre – nedidelė, tipiškai kaimiška bažnytėlė. Buvo aklai uždaryta, tad kas viduje – neaišku. Šventorius – irgi nedidelis, bet su gausia žaluma ir keliais visai senais kapais. Žinoma, kadangi bažnyčia dedikuota Marijai, tai neapsieita be pobaisės statulos, tiesa, šįkart nors ne dažytos.

Šaltinis „Akis„
Apsukę kelių kilometrų ratą ir vėl praėję pro regyklą, akmenimis grįstu keliu pradėjome kilti aukštyn, į mišką. Beje, kelias grįstas, atrodo, tarpukariu, ir grindė jį, kaip rašo prie kelio esančiame stende, „tuometiniai bedarbiai„.
Vienas įdomesnių šalia kelio esančio objektų – šaltinis „Akis“ (arba „Oko„), bebrų perdirbtas į pelkę. Toks skaniai niūrokas vaizdas, ypač jei diena – apniukusi.

Photo Gang II

Nuo Naujosios Rėvos piliakalnio viršūnės II

Neris: Nuo Naujosios Rėvos piliakalnio viršūnės I

Laiptai ne į dangų

Naujosios Rėvos piliakalnis

Laiptai … vėl ne į dangų

Neris: nuo Naujosios Rėvos piliakalnio viršūnės II
Mūsų maršruto (bet ne akmenuotojo kelio) pabaiga – Naujosios Rėvos piliakalnis. Vaizdai nuo jo atsiveria tikrai neblogi, be to, yra ir įdomių išvartų. Rėva Neryje ne tokia jau ir ypatinga. Kaip ir piliakalnio vaizdas nuo Neries pakrantės. Įspūdinga tik į tą piliakalnį rabždintis… :)
Statumas toks įspūdingas, kad didžioji ekspedicijos dalyvių dalis net užtingėjo leistis žemyn – kad tik nereiktų vėl kilti aukštyn.

Smėlėta neboružė
Na ir pabaigai – kažkoks vabaliūkštis ar tai prieš sistemą maištaujanti ir taškelius nusiplovusi didelė boružė.

Išvykai sugaišome keturias valandas. Šiaip jau maršrutas subalansuotas ir visiškiems tinginiams – visi objektai nesunkiai privažiuojami ir automobiliu. Dar vienas pliusas – netoli nuo Vilniaus (~20 km), tad jei nėra noro ilgai kratytis keliu ir dar nesate čia buvę – labai rekomenduoju.