Troleibusas, lekiantis per patį liūties šėlsmą. Balos anapus varvančio lango tykšta per kelis metrus – tiek į aukštį, tiek į tolį. Per visus įmanomus tarpelius vanduo žliaugia ir į troleibuso saloną, tykšdamas ant grindų, sėdynių, turėklų.
Žmonių vos keli. Sėdžiu į juos nugara, beveik pačiame troleibuso gale, kur sėdynės antgręžtos į priešingą pusę. Tiesiai už manęs kažkas sėdi, bet neatkreipiu dėmesio, kas.
– OBA-NA!
Balsas toks stiprus, kad net permuša ausinėse riaumojančius Black Label Society.
– EIK-TU-SAU KAIP LYJA!
…
– UAUUUU, TU MATEEEEI?
…
– OBAAAAA!
…
– GEEEEEEERAS!
Kita stotelė.
– BET TAI EIK-TU-SAAAAU!
…
– UAAAAAAAAAU!
…
– TU MATEEEEEEI???
…
– O-BA-NAAA!!!
Kita stotelė.
– BET TAI GEEEEEERAS KAIP LYJA..
…
– OHOOOOOOOOO!
…
– UAUUUU, TU MATEEEEI?
Mano stotelė. Keliuosi, stoju prie durų. Ta pačia proga atsisuku pasižiūrėti, kas ten už manęs sėdėjo.
Jauna moteris, o šalia – abiem rankomis ir net nosimi prie lango prisispaudęs kokių 5-6 metų veikėjas. Neišlaikau nešyptelėjęs. Moteris vos ne atsiprašančiu tonu:
– Jis pirmą kartą važiuoja troleibusu per lietų…
