Pradėti turbūt reikia nuo to, kad mokykloje tikslieji mokslai man buvo nuobodūs. Nuobodūs savo sausumu, nes labai retai kada buvo aiškinama, kokia iš viso to praktinė nauda, t.y. kur kosinuso skaičiavimą aš galėsiu pritaikyti savo kasdieniame gyvenime.

Gal dėl to visas tas tiksliąsias pamokas tiesiog stengdavausi prastumti (tad paskutinįkart gyvenime kosinusą ir skaičiavau prieš dešimt metų, jei ne daugiau ;), o geriau jausdavausi per tuos dalykus, kurie nagrinėdavo tą pasaulį, kurį nesunku suvokti savo paties patirtimi ir juslėmis – istoriją, literatūrą ir t.t.

Išimtis buvo astronomija. Bet… ji buvo nukišta kažkur į trečią ar ketvirtą planą, t.y. iš trijų fizikos pamokų per savaitę astronomijai būdavo skiriama vos viena, ir tai, prabėgdavo kažkaip nerimtai ir pagreitintai. Dar atsimenu ir vadovėlių kontrastą – storoka, kietais viršeliais fizikos knyga ir tokia plonytė plonytė, vos ne kišeninio formato minkštaviršelė astronomija. Be to, astronomiją dėstė tik paskutinėse dviejose klasėse.

Tad iš tiesų visos užsifiksavusios astronomijos bei visatos suvokimo žinios – iš trečioje ar ketvirtoje klasėje gautos „Mokslo ir visatos“ enciklopedijos. O, ji buvo (ir dar dabar tebėra) nuostabi! Bet pasirodo, ir ten daug kas nepaaiškinta. Pavyzdžiui, kokius jūs įsivaizduojate atstumus tarp Saulės sitemos planetų? Aš pats, tiesą sakant, išvis neįsivaizdavau. Tiesiog „toli“, „toliau“ ir „dar toliau“. Nes niekur šie atstumai nebuvo akcentuoti ir vaizdžiai, suprantamai iliustruoti. O iš tiesų…

„Jei, norėdami išlaikyti tikslias proporcijas, diagramoje Saulės sistemą vaizduotume tokiu masteliu, kad Žemė būtų sumažinta iki žirnio dydžio skersmens, Jupiteris vis tiek turėtų būti nutolęs daugiau nei per 300 metrų, o Plutonas atsidurtų už dviejų su puse kilometrų„.

Arba štai žvaigždžių šviesa. Taip, žinojau, kad ji iki mūsų keliauja ilgus metus, bet ką realiai tai reiškia?.. O štai ar kada susimąstėme, jog mūsų Šiaurinė galėjo sprogti kad ir vakar, o mes to nežinosime dar 680 metų?

Žurnalisto Billo Brysono knyga „TRUMPA ISTORIJA apie beveik viską“ – būtent tokia. Autorius – toli gražu ne mokslininkas, o žurnalistas, ir trejus metus trukusiame projekte jis trankėsi po visą pasaulį, klausinėdamas visokius mokslo šviesulius apie… na, beveik viską. Pradedant astrofizika ir baigiant evoliuciojos teorija bei DNR. O po to viską ėmė ir surašė taip, kad suprastų net ir tūpas tūlas amerikietis. Surašė ne bet kaip, o taip, kad net ir tas nuobodžias pavardžių ir universitetų pavadinimų virtines skaityti įdomu – dažniausiai dėl to, kad visa tai pagardinama įdomiais, retai kada svarbiais, bet tikrai spalvingais fakteliais ir puikiai aprašomais personažais, kaip kad faktinio neutroninių žvaigždių ir supernovų „atradėjo“, Fritzo Swicky įprotis kiekviena pasitaikiusia proga įrodinėti savo macho, darant atsispaudimus viena ranka :) Sutikite, tokia trivia gerokai priartina pilkus enciklopedinius aprašus prie realių žmonių portretų :)

Tikiu, kad rimčiau besidomintys mokslu ar jo istorija ras kuo sukritikuoti šią knygą. Bet ne tokiems ji ir skirta. Tai greičiau knyga, pasakojanti tiksliuosius ir gamtos mokslus ne-tiksliukams arba netgi anti-tiksliukams (kokiu turbūt laikyčiau pats save :) Ir nors knyga vadinasi „TRUMPA ISTORIJA…„, neapsigaukite – leidinys turi beveik pusšešto šimto puslapių :) Ir tik šešias iliustracijas, iš kurių vos viena – schematinė, be to, ir tai ne kartą matyta… Taigi – 500+ puslapių, nė vienos viena formulė, viena dešimtis kartų matyta schema, o visa kita – grynas tekstas. Skamba nuobodžiai? Taip! Ar tikrai nuobodu? NE!

Beje, šis įrašas – savotiškas eksperimentas. Koks, pranešiu kiek vėliau – po kelių savaičių ar panašiai ;)