Yra tokia trenkta fotografijos rūšis — film swap. Tiksliau, čia gaunasi double exposure (dvigubos ekspozicijos) rūšies porūšis, bet tie visi rūšiavimai tik teoretikams rūpi, o film swap yra grynai praktikų sritis — nes kad ir kiek planuotum, skaitinėtum, taikytum, vis tiek viskas gausis taip, kaip gausis, ir nežinia kaip.
Film swap principas yra labai paprastas: išfotografuoji juostelę, tik vietoj to, kad ryškintum ją (ar atiduotum ryškinti į laboratoriją), susuki ją atgal į kasetę ir duodi kokiam nors kitam fotografui. O jis tau už tai duoda irgi tokią pačią išfotografuotą juostelę. Tada abu užsitaisote fotoaparatus tomis išfotografuotomis juostelėmis, ir fotografuojate dar kartą.
Rezultatai gaunasi nenuspėjami. Gerų, t.y. pavykusių — ne itin daug (pagal mano patirtį – kas 6-7 kadras). Galima ten visaip taikyti, žymėti juostą, kad užsitaisyti sinchroniškai, kad bent kadrai sutaptų… bet vis tiek film swap yra atsitiktinumai.
Iki šiol esu taip iššaudęs nedaug — 5 juosteles. Rezultatus turiu iš 3. Dar trys juostelės laukia, ir dar pora pas vieną fotografą kažkur yra.
Ir kol kas turiu du tokių kadrų ciklus: Vilnius Meets Bergen su Laimonu Puišiu ir kol kas neužbaigtą, tad dar ne itin konceptualizuotą su Gintare Vilcinyte.
Vilnius Meets Bergen
su Gintare
Patiko? Turite juostinį fotoaparatą? Tai prisijunkite. Tiesa, aš pats fotografuoju tik 35 mm juostele, bet čia ir yra ta pati populiariausia, kurią tikrai kiekvienas turėtų būti matęs. Čia tikslinu tam, kad neatsirastų norinčių swapintis 120-ines juostas — tokią kamerą turiu, bet su ja elgtis ne itin moku, tai gaila būtų gadinti juostą.
Žodžiu, jei tik norite — sakykite. Sakykite čia, sakykite Feisbuke, sakykite Google+e, šaukite ir timpčiokite už rankovės gatvėje, ir dar ten bet kaip.
Margos paraštės
2016 balandžio 26 at 15:01
Vienareikšmiškai esu tokios fotografijos priešininkė tiek, kiek kalbame apie natūralų vaizdo perteikimą. Fantasmagoriška – taip, tinkama fantastikos, siurrealizmo sričiai. Man fotografija – tai realus realios akimirkos perteikimas. Fotografuoju su nepilno kadro Canon, mylimiausias 1.2F arba, kai su tokiu sunku būna susitvarkyt – 1.4F penkiasdešimtukas. Simple. Bet gražu ir žemiška :)
Adis
2016 balandžio 26 at 15:32
Turiu seną pažįstamą, kuris tokios pačios nuomonės, kaip ir tamsta :) Pasak jo, tai yra atsitiktinumas, todėl ir nevertinga.
O man fotografija visokia patinka – ir realistinė aka dokumentika, ir realybės keitimas/kūrimas. Turbūt todėl ir fotkinu viskuo, kas pasitaiko po ranka, pradedant pilnakadriu ir baigiant juostų dėžutėmis (pinhole-solarografija ;)
Darau, Blė
2016 gegužės 29 at 20:50
Laisvai. Kaip tik senelio Kijevą paveldėjau, galvojam, kokią čia jam juosčikę sušėrus.
Adis
2016 gegužės 30 at 18:12
Nu tai davaice!
Tik siūlyčiau ISO ne mažiau 400.
Darau, Blė
2016 birželio 1 at 11:44
Ok ok. Tik pirma pabandysiu šiaip kokią nors juosčikę pravyniot ir pažiūrėt, ar apskritai kas gaunasi. Bo mechaninis užraktas, manrods, su užlaikymu biškį užtempia. Tai kai turėsiu pirmą bandymą, galėsim persimainyt.