Vazos muziejus. Į šitą pastatą sukištas 53 m. aukščio galeonas
Kiek pastebėjau, daugelis buvusių Stokholme žino apie Vazą (jei tiksliau, tai „Vasa Museet“), bet nelabai kas žino Junibacken. O šiuos du muziejus skiria vos 200-300 metrų ir, tiesą sakant, net negaliu pasakyti, kuris man patiko labiau.
Nordiska muziejaus pilaitė ir Vazos muziejus, iš kito kranto
Vazą pirmą kartą aplankiau žiemą, ir įspūdis buvo tikrai didelis – milžiniškas galeonas, skendintis tamsoje, milžiniškos aidžios ir paslaptingos erdvės (net 7 muziejaus aukštai!) ir vos keli klaidžiojantys žmonės. Vasarą, žinoma, viskas kitaip – tamsa ta pati, aukštų tiek pat, bet visa erdvė užpildyta marmančiais turistais, kurie gerokai griauna išties įspūdingą atmosferą.
„Vazos“ gandralizdis, siūbavęs apie 50 m aukštyje
Modeliukas ir originalas
Bet laivas tikrai įspūdingas ir nors kartą jį pamatyti tikrai verta. Nes ir istorija jo savotiška – pastatytas 1626-1627 metais, karo su Lietuva-Lenkija metu turėjo tapti esminiu akcentu švedų flotilėje, tik štai, pakrovė jį taip nesėkmingai, kad nuplaukęs nuo doko 1,3 km, pasviro ir nuskendo, ir Stokholmo vandenyse pragulėjo iki 1961.
„Vasa“ yra 69 metrų ilgio, o aukščiausias stiebas iškyla 52 metrus aukštyn. Tonažas – 1210 tonų krovinio, 64 patrankos, laivą aparnavo 145 žmonių jūreivių įgula, ir jis buvo paruoštas pervežti 300 kareivių.
Deja, ne visai sėkmingas projektavimas, blogas krovinio paskirstymas ir pritvirtinimas – ir bul bul.
Kai kas šaiposi, kad „Vasa Musset“ yra muziejus, sukurtas apie vienui vienintelį eksponatą. Bet iš tiesų taip ir yra, ir tai padaryta tikrai gerai. Visa gamybos, nuleidimo ir iškėlimo istorija, iliustruota miniatiūromis ir modeliukais, autentiškas mega-gargaras, muziejaus atmosfera – visa tai yra labai gerai.
Bilietas suaugusiems kainuoja 130 SEK (14€), bet bent vieną kartą pamatyti tikrai verta. Vaikams iki 18 metų įėjimas nemokamas.
Muziejuje galima ir įsicheckinti – nusifotografuoti ir žemėlapyje pasižymėti, iš kur tu čia visas toks gražus
Tuo tarpu Junibacken yra kaip ir muziejus vaikams, bet nors kartą gyvenime kartą pravažiuoti-praskristi pasakų traukinuku (angl. story train) – sakyčiau, privaloma ir suaugusiesiems.
Junibakcen muziejus švyti saulėlydyje.
Kaip paaiškės vėliau, ne veltui švyti.
Junibacken pagrindas – Astrid Lindgren kūryba: Kalis Bliumkvistas, Emilis iš Lionenbergos, Ronja plėšiko duktė, broliai Liūtaširdžiai, Karlsonas, Pepė Ilgakojinė ir dar kažkas, ko net neatpažinau. Tai reiškia – kelios salės su vaikų ūgiui pritaikyto mastelio objektais, po kuriuos galiam karstytis, laipioti, čiuožinėti ir taip toliau. Man smagiausia pasirodė Pepės Vila Vilaitė – su visais rakandais, buitimi ir kita smagia butaforija iš Pepės istorijų (tik va pono Nilsono kažkaip neužmačiau. Nors tai nereiškia, kad jo ten nebuvo).
Natūralaus (vaikiško) dyžio Vila Vilaitė
Pepės Ilgakojinės virtuvė
Junibacken schema. Atrodo gal ir kukliai, bet kaifo vaikams tikrai daug
Iš ten irgi nebloga panorama į įlanką
Be A. Lindgren (berods, trijų salių, įskaičiuojant Vilą Vilaitę) yra dar ir salė, skirta Troliams Mumiams. Mumių namelis (tik pirmas aukštas), truputis miško (su Mora!) su Snusnumriko laužu ten pat, trolių Mumių maudymosi kabina su liepteliu, dviejų vaikų talpos „Nuotykis“, rąstas-čiuožynė, Hatifnatų ola ir dar kažkas. Primenu – visa tai subalansuota vaikams, dėl ko ir mastelis atitinkamas, tad aš pats tilpau tik į Mumių namą, o visur kitur jau šėliojo tik mūsų vaikinas.
Snusmumriko laužavietė
Hatifnatai!
Mora miške
Trolių Mumių namo vidus. Apgailestauju dėl ne itin ryškaus vaizdo, fotografavimo metu mūsų vaikinas kaip tik įsibėgėjęs taranavo mane
A, „story train“. Įsivaizduokite, kad įsėdate į vaikišką vagoną, talpinantį kažkur apie du suaugusiuosius ir tiek pat vaikų – ir pradedate važiuoti. Paskui – skristi. Virš Lionenbergos, kur Emilis užkelia savo sesutę ant vėliavos stiebo, paskui per daržinę, kur jis ten jau uždarytas drožinėja savo 99+ žmogeliukus (nepamirštas ne tik gretimas podėlis su rūkytais gėriais, bet ir dilgėlynas tarp pastatų), virš Stokholmo, aplink kurį suka ratus Karlsonas, prasinešate net per 1:1 mastelio Karslono kambarį, ir taip toliau.
Kelionė trunka apie 10 minučių, bet aš, pamatęs, kad jau pasiekėme finišą, pradėjau šokinėti ir rėkti „again, again, I want again“ — bet, deja, į bilieto kainą įskaičiuota tik viena kelionė, todėl teko krapštytis lauk.
Trolis (ne Mumis) taikiai sau kepa kokį kunigą kalnų oloje
Žinau, kad į Junibackeną dar tikrai sugrįšiu, vien dėl to traukinuko. Ir net jei ir mūsų vaikinas bus koks 15-metis, aš jam vis tiek sakysiu – davai, pravarom, tavo senis prašo. Nes, blemba, noriu! Ir turiu kažkokią tokią nuojautą, kad jis nelabai tesispyrios :)
Bilietai: 159 SEK (17€) suaugusiems, 139 SEK (15€) vaikams nuo 2 iki 15 metų – pirmas mūsų užsirautas muziejus, kuris apmokestintas ir vaikams, bet tai akivaizdu, kodėl. Ir, sakyčiau, tikrai verta.
Astrid Lindgren
Na, o čia dar keletas vaizdų iš vakarėjančio Stokholmo:
Pirma kelionės diena, antra, trečia, penkta.
