Tęsinys. Pradžia čia.

Gražiausias laikas Rumšiškėse

Prieš visą šitą filmotūsą Rumšiškėse esu buvęs labai seniai — kažkada pradinėse klasėse. Ir, tiesą sakant, nelabai ką atsimenu, bet važiavom lyg pavasarį, kai sniego jau nebėra, bet ir su žaluma dar ne kažką.

Po šio spalio Rumšiškės man gražiausios visada bus rudenį, per patį lapų auksą. Žinoma, kels ir kitus prisiminimus (jau dabar nekantrauju pamatyti kaip ta pati vieta atrodo be kamerų, degančių ir nesudegančių fake namų ir 300 žmonių vienoje vietoje), bet pamatyti rudeninį saulėtekį Rumšiškėse yra tikrai tikrai verta kelių neišmiegotų valandų.

Nors ką čia jau kelios valandos. Pirmąją filmavimo dieną teko keltis trečią valandą nakties — nes ketvirtą jau turėdavome išvykti, kad tarp 5 ir 6 apsirengtumėme bei nusigrimuotumėme.

Antrą dieną — pusę penkių. Antroji atrodė būsianti net baisesnė — nes pirmąją namo grįžome kažkur apie 9 vakaro (taip, tiesiai iš filmavimo aikštelės, pakeliui neužtrukus jokiam bare). Tai grįžti, dušas, kažkas į skrandį, greitai į lovą, o po 4-5 valandų miego — vėl per naktinį miestą į išvykimo tašką.

Bet antroji diena iš tiesų gavosi lengvesnė, nes ir filmavimai baigėsi anksčiau, o jau trečioji diena pasirodė išvis niekis — jokių lakstymų su multikilograminiais šarvas, vien fotosesija. Ir keltis galima net penktą valandą. Easy!

Pirmoji diena

Pirmoji diena — nežinios diena. Nežinia, prasidedanti vienoje automobilių aikštelėje, kur net neaišku, į kur sėsti. Iš pradžių į autobusą su masuote, bet paskui prodiusovadybininkės iškrapšto lauk, ir penkiems nemenkų gabaritų vyriškiams tenka grūstis į Chrysler Voyagerį, skirtą ekskliuzyviai featured extra. Na, ir dar kelioms vadybininkėms, bet jos smulkutės.

Apskritai, su mumis — featured extra — elgiamasi beveik lygiai taip pat, kaip ir su pagrindinėmis žvaigždėmis: pirmieji į kostiuminę apsirengti ir nusirengti, pusryčiaujame ir pietaujame su crew — kur meniu gerokai įspūdingesnis, nei masuotės ir pan. (lašišos kepsnys, vištiena saldžiarūgščiame padaže, keturių rūšių salotos, 5-6 rūšių nealkoholiniai gėrimai + unlimited arbatos ir kava, anyone? Pakartoti, sir?).

Kas, tiesą sakant, man atrodė kiek kvaila — mes buvome lygiai tokie patys vaikinai, kaip ir tie, besigrumdisiantys masuotėje — tik gavę konkrečius vaidmenis, ir tiek.

Bet čia jau smarkiai užšokau į priekį. Tai reikia grįžti į mieguistą šimtinę kilometrų kelyje Vilnius — Rumšiškės, kur šiaip ne taip susispaudę tamsiame salone lekiame per naktį juodą.

Ir tie kilometrai ne taip jau ir greitai baigiasi. Vietos mažai, snausti neišeina (nors kai kas iš kolegų bando). Ir net ir atvažiavus, toli gražu norisi ne pulti į mūšį prieš kameras, bet kur nors nulysti į kamputį ir sulaukti dienos šviesos.

Nes Rumšiškių muziejuje po atviru dangumi ir šalta, ir tamsu.

Tamsoje po ledinį vėją šmirinėja keli žmonės su ciklopais ar spingsinčiais gudrafonais, mus kažkur veda, bet dėl miego ir šviesos trūkumo net sunkoka susigaudyti, kas kur. Einame pro kažkokias palapines (kaip vėliau, šviesoje, paaiškės — crew lounge, masuotės valgykla, grimerinė), kol galiausiai sustojame prie vienos. Iš kurios, kai tik vėjas atplėšia uždangą, pasklinda netikėta šiluma.

Kostiuminė. Ilga, šilta (galingas pramoninis šildytuvas mauroja visu pajėgumu) ir jauki — ir su jau kirbančiomis bei besikeikiančiomis kostiumininkėmis (na, iš tiesų keikiasi tik užsienietės. Jei dar tiksliau, tik ta amerikietė). Bet suleidžia tik featured extra — masuotė turi mėgautis gaiviu vėjeliu lauke.

Aprengia mus gana greitai, per kokias 5-10 minučių (ir visus vienu metu), o turint omenyje visus 6-7 sluoksnius, šarvų sagteles ir visą kitą džiaugsmą, tai čia išties greitai.
O nepamirštant to, kad čia šilta ir jauku, o lauke šalta ir tamsu — tai atrodo, kad aprengia ir per greitai.
Bet masuotei, laukiančiai išorėje, turbūt atrodo, kad mes ten užsibūname bent pusvalandį.

Galiausiai išžvangame laukan. Ir jau pradeda linksminti pirmieji kontrastai — dienos bėgyje prie vikingo ar kažkelinto amžiaus sakso su gudrafonu rankoje įprasime, bet dabar Giedrius, aprėdytas kailiais ir ant peties užsimetęs šiuolaikinę turistinę 90 litrų kuprinę, atrodo komiškai.

Mus nuvaro į grimerinę. Čia jau grimuojasi ir kaskadininkai, tad netrūksta tiek žmonių, tiek erzelio. Dar vis neišsibudinęs klausausi grimerių kalbos:
— Na, Slava, tai kuo šįkart būsi? Rimtai?.. Klausyk, [deja, neįsidėmėjau vardo], gal turi krešuliuko? Pas mane baigėsi… Neturi… ai, tai aš šiaip papaišysiu… Šita, mergos, gal kas Coldrexo turit? Nu jo, reikės greituškėj pasiklausti… Aha, dabar duokit rankas, aš jums panages išpurvinsiu…

Ir taip plepant, vos per 3-4 minutes mane nuterlioja taip, tarsi tikrai būčiau tiesiai iš sudeginto kaimo išlindęs, kuriame, matyt, dar ir kažką nedoro nuveikti bandžiau, nes snukelis ne tik suodinas, bet ir su prakirstu, ir net jau kiek apgijusiu paakiu.

Toliau seka nykiausia dienos dalis — šviesos laukimas — kas apgaulingai nuteikia, kad ir toliau viskas vyks taip pasyviai, ramiai ir lėtai.

Aha, norėtum.

And… cameras rolling… ACTION!

Po tokio erzinančio nieko neveikimo, tikėjausi ir panašiai vangios pradžios — na, kelių treniruočių-repeticijų, kol režisierius apsispręs, kam — man ar Giedriui — atiteks pagrindinė Gigantic Viking rolė. Po to viskas taip po truputį, po truputį, ir gal jau filmuoti pradėsim…

Kur tau. Mus staigiai supakuoja iš lounge palapinės, nutempia prie rekvizito sandėlio viename kluone, ir varyte nuvaro atgal į aikštelę. Ir jokių ten treniruočių — repeticija, bet iškart filmuojama, ir jokio čia atsipalaidavimo, prašom!

Viskas prasideda nuo Gigantic Viking scenos, kur jis eina, skindamas pašalinius kaimiečius, ir galiausiai nudaužia saksų karį. Prasiėjimą išbandome pakaitomis su Giedriumi, ir galiausiai režisierius nusprendžia, kad garbė būti pagrindiniu antagonistu teks man.

Ir prasideda…

Į galutinę reklamos versiją, kurią matėte, patenka tik tai, kaip Gigantic Viking nushieldbashina saksą, bet prifilmuota buvo daug, daaaaug daugiau. Iš viso apie 10 skirtingų dublių. O tas vargšas saksas, kurio net veido kadre nepasimato — tai überkaskadininkas Slava.

Ir filmuotis, tiesą sakant, nelengva. Daug sunkiau, nei treniruotėje. Pagrindinė priežastis — visų pirma, praktikavomės ant lygaus, asfaltuoto paviršiaus. Tuo tarpu scena filmuojama ant žymaus nuolydžio su begale kupstų, ir erdvė labai jau apribota visokiomis dekoracijomis bei filmavimo technika.

Dėl ko sekasi ne kažką

Dubliai seka dublius, įvairiomis konfigūracijomis. Daugiausia Slavą tariamai vanoju gumine kuoka, bet režisierius galiausiai pasirinko skydo variantą. Kuris su Slava, beje, buvo irgi nesurepetuotas. Tai, kas yra kadre, iš esmės yra gryna improvizacija. Ir jei nepainioju, vos pora dublių šito tebuvo.

Kol vanoju vargšus kaimiečius (kuriais, žinoma, yra užsimaskavę kaskadininkai), aplinkui vyksta tikras kombatinis jovalas. Pirmyn-atgal zuja abiejų lyčių masuotė, šen bei ten šmėžuoja techninis personalas — tai keldamas vėją, tai degindamas „sniego žvakes“ (iš jų ir tie kadre skraidantys pelenai ar tai snaigės — taip ir nesupratau, kas tiksliai čia norėta pavaizduoti).

Bet jovalas iš tiesų pakankamai struktūrizuotas — paprastai vienu metu filmuojama scena, ir daromi 3-4 jos re-setai, t.y. pvz. padegami visi reikiami namai, „sniego žvakės“, ir visi — tiek aktoriai, tiek masuotė — vykdo savo roles. Tada greitai sugrįžta į pradines pozicijas ir viskas operatyviai kartojama iš naujo, kol pasigirsta „cut“, po kurio viskas stoja — gesinamos liepsnos, visi rimsta ir ilsisi.

Įtampos per tuos visus re-setus nemažai, nes labai spaudžia laikas — nes juk ir namai negali visą laiką liepsnoti (iš tiesų ten dega miniatiūriniu dujotiekiu paduodamos dujos), ir sudega „sniego žvakės“, ir žmonės tiesiog pavargsta, todėl pradeda daryti bet ką.

Jei įdomu, bendras vaizdas atrodo daugmaž taip:

Visas šitas filmavimo džiaugsmas tęsiasi apie valandą — pusantros. Tada mane paleidžia.

Fotomodelio karjera

NOT. Nes aikštelėje malasi ne tik filmavimo crew, bet ir dar vienas fotografas, kurio užduotis – pridaryti visokio viralo reklaminei kampanijai. Tai jis čiumpa mane ir priverčia visaip išsidirbinėti — Gigantic Viking darosi selfį su „Sony Xperia Z“ gudrafonu, Gigantic Viking iš džiaugsmo šokinėja į orą, visokios Gigantic Viking išraiškos ir t.t.

Pirmas penkiolika minučių visai juokinga, bet po pusvalandžio pabosta. Ir šiek tiek nuvargina. Fotografas, pamatęs, kad jau taikausi nuo jo pabėgti, pasikviečia kitus featured extras, atsineša SPS4 ir dirba toliau.

Aš tuo tarpu apturiu turbūt gražiausias dienos akimirkas (neskaičiuojant saulėtekio) — drybsau ant suoliuko susisupęs į kailius, stebiu krentančius lapus ir snūduriuoju.

Sako, gyvenimas vyksta dryžiais — juoda, balta, juoda, balta, juoda, šikna ir pabaiga. Tai filmavime lygiai taip pat. Eilinį kartą užbėgant už akių, pirmąją dieną juodas-dryžis-ir-šikna nenutinka, bet tingus vikingiškas drybsojimas labai greitai baigiasi, nes esu iškviečiamas į aikštelę filmuoti tos scenos, kuria visa reklama baigiasi — vargšo Nicko pasiryžimu padėti draugams ir nesėkmingu jo kontaktu su Gigantic Viking.

Vargšas negriukas

Nicką vaidina George iš Londono. Kiek supratau — ne full time aktorius, bet visokiuose tokiuose projektuose jau patyręs. Labai fainas, draugiškas ir linksmas bičas, tik man atrodo, jis vis dėlto nelabai žinojo, į kur eina.

Kokį pusvalandį prieš scenos filmavimą mus abu pasiveda į šalį, pakviečia kaskadininkų vadą Saulių, patiesia kilimėlį, ir pradedam repetuoti Nicko ir Gigantic Vikingo encounterį.

George‘as neturi jokios stuntų patirties, o jam, tiesą sakant, tenka dirbti už aktorių-kaskadininką. Na, bent tikiuosi, kad jam bent tikrai padoriai sumokėjo.

Per repeticiją George‘ui tenka kristi nedaug — apie dešimtį kartų. Nuskinti aš jį turiu kuokos švystelėjimu — shieldbasho išvis nerepetuojame. George‘as bėga, imituoja gaunamą smūgį, griūna, bėga, imituoja, griūna, paskui ilgesnė pertrauka ir einame į filmavimo aikštelę.

O čia režisierius nusprendžia visiškai kitaip — Nickas turi bėgti ir trenktis į skydą.

Turbūt nereikia aiškinti, tai dvigubai bjauriau, nei repetuota versija. Nes net jei George sveria ir nedaug, vis dėlto pečiu priimti jo kūno masę kokius 15-20 dublių ne kaifas ir man, o ir jam tenka ne tik paprasčiausiai nukristi, bet ir iš tiesų vožtis į mane. Pasitrankykite į sieną dvidešimt kartų, pažiūrėsime, kaip jums patiks.

Paskutinius dublius George‘ą nuo žemės reikia jau kelti — ne, jokių traumų, bet nuovargis daro savo, o ir prirengtas jis kaip reikiant.

Man jausmas — labai durnas. Ir pačiam ne komfortas, ir akivaizdu, kaip nuo tavęs žmogus kenčia, nors ir ne tavo iniciatyva. Juokaujam, bet iš tiesų nelabai jau ir linksma.

Pradeda temti, lašnoti. Žmonės pavargę, pradeda darytis irzlūs. Režisierius tai puikiai supranta, bet lygiai taip pat mandagiai ir profesionaliai dirba toliau.

Nufilmuojama scena su žąsimi — čia buvo turbūt linksmiausia ir daugiausia visos filmavimo aikštelės dėmesio sulaukusi scena, nes ta žąsis nors ir ištisai keikėsi (savo kalba), iš tiesų visai nenorėjo niekur bėgti. O ramiai tupintis paukštis viduryje degančio kaimo, kuriame dar ir visi kapojasi, sutikite, atrodo nederamai.

Na bet galiausiai žąsį pavyko išjudinti, o netrukus po to baigėsi ir filmavimo darbai. Kostiuminė, grimo valymasis ir — namo.

Deja, crew nenumatė vieno dalyko — transporto kamščių miestuose. Todėl masuotei gerai — juos operatyviai susodina į visą laiką bazėje stoviniavusius autobusus ir išveža, o transportas, skirtas featured extra ir kitiems komandos nariams, vėluoja atvažiuoti pusantros valandos.

Taigi, namuose apie 8-9 val. vakaro; ranka, kuria laikytas skydas, į kurį trankėsi George, nelabai pasikelia, o po 5 valandų keltis ir vėl į filmavimą.

Perspektyvos nežavi.

To be continued.