RSS

Sodybos pasaka II

09 Aug


Sodybos pasaka II
Canon Powershot S5 IS

Obelis buvo tokia pati, kaip ir anksčiau. Abu obuoliai – irgi. Beveik. Mat į vieną iš jų dėmesį atkreipė kelios jaunos žavios kirmėlaitės, tad nelaimėlis dabar kiek priminė Mickey Rourke iki plastinių operacijų bei reabilitacijų eros.

O štai mėnulio nebebuvo. Greičiausiai jis, kaip prizas, buvo įteiktas 5674562475240-ojo varlių kovų sezono finalo nugalėtojai, mat be tų dviejų obuoliūkščių ant obels šakos nebekabėjo nieko papildomo, o ir prūdas buvo įtartinai ramus, tik kažkoks lėtai bręstantis varlėkas, dar beveik buožgalvis, nepaliaujamai pliumpsėjo nuo šviežiai pastatyto lieptelio – vėl ir vėl, tuo monotonišku pliumpsėjimu keldamas galvos skausmą vargšams karosams.

Šikšnosparniams buvo blogai. Ne, nuo parūgusio medaus jie jau buvo sėkmingai užsikodavę, bet dabar skraidant nuolat teko tampytis ir rankšluosčius – dėl to prakeikto rūko ausys be perstojo rasojo, ir kelio beveik nebuvo įmanoma girdėti.

Erkė Jadvyga keikėsi. Kaip tik tą atsakingą akimirką, kai pro šalį, keldami pragarišką triukšmą, šlepsėjo tie dičkiai žargos, mėšlungis jai sutraukė žandikaulius, ir nelaimėlė, skausmingai išsižiojusi, tegalėjo stebėti, kaip jos naktipiečiai tolsta… tolsta… tolsta… Erkė pati sau griežtai pasižadėjo nuropoti į miestą ir nusipirkti magnio tablečių. Gal net visą šimtąją gramo, kad ilgam užtektų. Ir visai nesvarbu, ką galvos kaimynai.

Krūmuose, tingiai rupšnodama jaunus karklo lapelius, pašaipiai į dvikojus triukšmadarius žvelgė stirna. Na ir kvailiai. Aplink šitiek žalumynų, o tie idiotai vis tiek kažkur brukasi, Daug Vandens kryptimi. Maža to, net ir pasiekę savo tikslą, jie vėl greičiausiai ne patrauks į krūmynus, kur želia pačios skaniausios jaunutės liepaitės, o cypdami ir žviegdami puls į vandenį, kur vėl išdarinės kažkokius beprasmiškus bardakus.

Kiek arčiau sodybos, pakrūmėmis sėlino šeškas. Jo niekas nematė, bet beveik visi užuodė. Šeškas buvo atsargus – po paskutinio apsisvaidymo žodžiais su kate, netikėtai išaugusio į gana agresyvų sparingą palėpėje, kvapnusis visai nepageidavo atnaujinti diskusiją. Užteko jau to, kad paskutinįkart vos vos išnešė sveiką kailįreputaciją. Taip, intelektualiai bei argumentuotai diskutuoti jam dar tik mokytis ir mokytis, tą jis ir pats pripažino.

Iš dviejų pelių šeimynų vėl buvo belikusi tik viena. Daugelis pasakojo, kad naujokės nebuvo tinkamai susitvarkiusios dokumentų, tad migracijos departamento pareigūnė Micė buvo priversta paprašyti naujokes išsikelti. Ar bent jau tokia buvo oficiali įvykių versija. Įtarusis kirstukas, žinoma, ja netikėjo.

Užtat pelių-senbuvių klanui dabar teko dirbti dviem etatais, t.y. ne tik krebždėti kiaurą naktį, bet dar ir dienos metu rinkti atkatą migracijos tarnybai, kad ši neprisikabintų prie dokumentų ir visa ši istorija nepasibaigtų tragiškai. Klano galva jau net nebežinojo, ką daryti, o jau apie kažkokį miegą jau seniai niekas net nedrįsdavo pasvajoti. Neilgai jie taip patemps, oi neilgai, pesimistiškai uodė orą vyriausiasis. O kas bus tada?

Ir kodėl, kodėl ta prakeikta katė kibo prie jų, niekuo nenusikaltusių pelių, o nesirūpino tikromis socialinėmis problemomis? Juk pavyzdžiui, kažkur ten gale tvarto neseniai įsikūrė visas ežių taboras. Įžūlūs nelegalai ten siautėjo nevaldomi, rinko ir pardavinėjo grybus bei kitas svaigiąsias medžiagas, o prie jų niekas nelindo. Nėra pasaulyje teisybės, nėra – mintijo pelių giminės patriarchas, braukdamas voratinklius nuo ūsų.

Paryčiais, apie pusę šeštos, didiesiems triukšmadariams nusprendė atsikeršyti gervės. Susirado namą, į kurį anie sulenda nakčiai, ir garsiai lapnodamos sparnais, atskrido į gretimais esančią balą. Tada pradėjo klykauti gūdžiais balsais ir bandė save įtikinti, kad jos labai kraupiai skamba. Deja, pilkosios nenumatė, kad tokiu metu dičkiai sau ramiai pūs į akį ir nė nebandys reaguoti į jų kuriamą gotišką atmosferą.

Užtat dičkių miegą buvo kuo puikiausiai apskaičiavęs gandras. Jis tarytum visai atsitiktinai trynėsi aplink kieme paliktą automobilį ir vis stengėsi užmesti akį, ar tik jame nepaliktas magelis. Juk tereikia nepatingėti rytais patikrinti keletą sodybų, ir žiemos atostogos Egipte bus nepalyginamai prabangesnės!

O kam gi teko garbė prižadinti didžiuosius triukšmadarius? MPNSO – mažam plunksnuotam neatpažintam skraidančiam objektui, kuris, matyt, buvo dar ne visai įvaldęs skrydžio techniką, ar galbūt gavęs klaidingus dispečerio nurodymus, ir plojosi į sieną taip, kad net visa pietinė namo pusė sudrebėjo.

Visi protingi padarai, sulaukę šio pranašiško ženklo, skubiai išsislapstė. Iki kito vakaro, kuris atrodė daugmaž taip:


Vakaras kaime VI
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime II
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime I
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime III
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime IV
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime V
Canon Powershot S5 IS


Vakaras kaime VIII
Canon Powershot S5 IS


Non-Industrial Light & Magic
Canon Powershot S5 IS

Na ir pabaigai – uždokumentuotas nepilnamečių gandrų gaujos susibūrimas. Šiaip čia beveik ne bajeris – sako, į tokius būrius prieš skrisdami renkasi pirmamečiai, dar nesukūrę šeimų gandrai ar šiaip vienišiai. Visgi vaizdelis, kurį ne kas dieną pamatysi…


The Gathering
Canon Powershot S5 IS

Serialas: 1 serija / 2 serija / 3 serija.

 
9 Comments

Posted by on 2010 rugpjūčio 9 in Fotografuoti

 

Tags: , , , , , , ,

9 responses to “Sodybos pasaka II

  1. Blondinė

    2010 rugpjūčio 9 at 16:09

    Fantastika! Gerai nuotaiką pakėlei. Dėkui.

     
  2. MariukasM

    2010 rugpjūčio 9 at 22:10

    Na fainai tu čia pavarei :D Perskaičiau su malonumu. Nuotraukos irgi gražios. O sodybos foto būtų beveik tobula, jei būtu paieškojęs kampo, kur ne taip pliekstų tas šviesos šaltinis.

     
  3. adis

    2010 rugpjūčio 9 at 22:33

    Dėl sodybos – na čia kaip tik norėjau kažko tokio „raw“, nenudailinto, neišlaižyto. Fotografuota nuo tiltelio, kuriuo naudojosi tas nebrendyla varlėkas, tai ir bandžiau išgauti jo matomą vaizdą ;)

    Geresnį naktinį vaizdą esu padaręs prieš keletą metų, http://helkathon.deviantart.com/art/Almost-Christmas-80796756 Tai nesinori kartotis.

     
  4. revenant

    2010 rugpjūčio 10 at 12:53

    O kur prapuolė pasakos dalis apie ruonius, žaidžiančius Diablo ir geriančius švyturio alų?

     
  5. adis

    2010 rugpjūčio 10 at 16:10

    Kad nesusiduriu kažkaip su ruoniais Lietuvos kaime – gal kad kažką ne tą vartoju, nepakankamai trve preparatą ;)
    Bet apie mažą ryžą voveriuką, per langą stebintį, kaip kažkas žaidžia Diablo, ir pykstantį, kad jam neduoda pažaisti, nes jis tai jau tikrai šimtąkart geriau pavarytų, gal ir bus ;)

     
  6. Edita

    2010 rugpjūčio 10 at 20:46

    Kaip visada – žavu! :)
    Tik, žinai, mano nuomone, būtų geriau, jeigu tos nuostabios nuotraukos būtų įderintos tarp teksto pastraipų. Taip būtų dar vaizdingiau ir efektingiau ;)

    Prisijuokiau iš įvairių frazių, ha ha… Ypač patiko Erkė Jadvyga :D

     
  7. grumlinas

    2010 rugpjūčio 10 at 22:04

    Ir pasaka graži, ir fotkės gražios. Užskaitom kaip gerą vakaro skaitalą-žiūralą :)

     
  8. In

    2010 rugpjūčio 11 at 19:19

    super :)

     
  9. adis

    2010 rugpjūčio 11 at 22:35

    Edita, dėl nuotraukų tarp pastraipų – darbas mane taip yra sugadinęs, kad jei yra iliustracija, tai ji kažkaip ir turi su tekstu derėti, kad būtų aišku, kodėl ji ten, toje vietoje, įdėta. O kiekvieną kadrą (kurie tematiškai šiaip jau beveik identiški) vis kaip nors pritraukinėti prie teksto – sorry, per daug jau darbo :)

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos