Šiaip jau nesu nuotykių žaidimų mėgėjas. Galbūt todėl, kad tais laikais, kai intensyviai ieškodavau naujovių, užtaikiau vos ant kelių užkabinusių „questų„, o visi kiti pasitaikydavo arba pernelyg painūs, arba nelogiški. Nors „nelogiški“ čia dar per švelnus žodis – atsimenu, vienu metu buvo kilusi tokių žaidimų banga, kurių galvosūkių sprendimai buvo tiesiog absurdiški, tad ir išspręsti juos galima buvo vien atsitiktinai derinant visokias kombinacijas. Be to, vos keli bandyti turėjo tikrai įtikinamą atmosferą ir įdomią istoriją.

Žodžiu, iki šiol į nuotykių point-and-click žanrą labai ilgai žiūrėjau kreivai. Tad kodėl nusprendžiau įsigyti Sanitarium – pačiam sunku pasakyti. Greičiausiai dėl akcijos GOG.com, kai žaidimas kainavo… 5 USD :)

Kuo „Sanatorija“ iškart užkabino – tai savo pasauliu. Pats pirmas lygis-pasaulis, o viskas jau taip skaniai niūru, makabriška ir kažkaip… lovecraftiška :) Bet visas tūsas įsivažiuoja antrame lygyje-pasaulyje, kur veiksmas vyksta mieste-vaiduoklyje, kuriame gyvena vien vaikai. Vaikai kaip vaikai – savo poelgiais, charakteriais, kalbomis – bet štai vienas neturi rankyčių, tai savo žaislų vežimėlį tampo įsikandęs dantimis. Va mergaitė neturi kojyčių, bet įsistačiusi medinius strampgalius, sau laimingai šokinėja per virvutę. Pas trečia lyg ir du, lyg ir pusantro veido… Ir visi laimingi, patenkinti, lyg geriau nė negalėtų būti.

Visus miesto vaikučius globoja kažkokia neaiški… Motina. Kuri labai nemėgsta suaugusiųjų, todėl jų miestelyje nė vieno ir nėra. Ir apskritai, Motina nepageidauja, kad apie ją kas nors žinotų, išskyrus vaikučius…

Miestelis – apleistas, griūvantis, baugus. Pūvantys pasieniai, skersvėjo blaškomi popieriai rotušėje, sugedusios žuvies smarvė prie žuvininko parduotuvėlės… Kapinės su kripta, kurioje guli suiręs kažkieno lavonas.

TIESIOG PASAKA!

Ir tai – tik pirmi du lygiai. Priekyje laukia dar dešimtis – tai niūresnių, tai šviesesnių, bet visur vyrauja netekties, beviltiškumo nuojauta, kai kur – melancholija, kai kur – tiesiog visiška svetimybė. Ir viso žaidimo metu neaišku, kas tai per pasauliai – ar čia paties pagrindinio veikėjo vizijos, haliucinacijos (žaidimas prasideda tuo, kad protagonistas patiria avariją), ar jis patenka ir į alternatyvius pasaulius. Vienu metu atrodo, kad viskas būtent taip ir yra, maža to, susidaro įspūdis, kad istorija sukasi toli gražu ne apie vieną veikėją…

Perėjęs visą žaidimą, galiu drąsiai pasakyti – siužetas tikrai logiškas ir nuoseklus, ir iš tiesų visai ne fantastiškas, nors paties žaidimo metu kartais susidaro ir priešingas įspūdis. Taip, poroje vietų „Sanitarium“ kūrėjams tikrai norisi pasakyti, kad va, chebra, čia jau aiškiai persistengėte, kažkokia totali šyza…. Taip, šyza yra, bet viskas vėliau paaiškėja ir atsistoja į savo vietas.

Žaidimo pasaulis – labai atmosferiškas. Puiki, labai detaliai nupiešta grafika, tinkamai parinktas garsinis apipavidalinimas, įtikinamas veikėjų įgarsinimas. Visa bėda techniniuose dalykuose – įtariu, dėl adaptavimo šiuolaikinėms technologijoms (žaidimas išleistas 1998-aisiais metais), grafikos varikliukas kai kur tiesiog klaikiai stringa. Vienoje vietoje net atrodė, kad dėl grafikos problemų neįmanoma bus išspręsti vieno galvosūkio ir judėti toliau, bet visgi pavyko kažkaip išsisukti.

A, galvosūkiai. Neišvengiama ir mano nemėgstamiausia žaidimų dalis :) „Sanatorijoje“ yra visokių – netgi tokių, kurie visai patiko ir man. Nors šiaip jau, spėju, ne pernelyg sunkūs, tad ilgiau pasikrapščius galima apsieit ir be walkthrough.

Tad jei mėgstate nuotykių žaidimus arba tamsius, niūrius, baugius dalykus – stipriai rekomenduoju. Be to, ir kainuoja vos 10$…