Bloge fantascius.lt aptikau įdomią rubriką – įvairūs Lietuvos fantastikos rašytojai dalinasi savo geriausių fantastinių knygų dešimtukais. Ne, nesutinku, kad Romualdą Drakšą galima vadinti rašytoju, bet paties dešimtuko idėja gera, ir manau, įdomu būtų pasižiūrinėti ne tik rašytojų, bet ir paprastų žmonių dešimtukus. Dar įdomiau būtų – pakomentuotus/argumentuotus dešimtukus, o ne vien eilutes su autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais.
Maniškė variacija:
Einu į parduotuvę šiandien. Kieme pasigauna mane kiemsargė:
– Gerbiamas kaimyne, gal galit padėt? Va, durys pačioj vidury žaidimų aikštelės guli, sunkios, ne man patempt. Gal galit iki šiukšlių konteinerių nutempt?
Aišku, kodėl gi ne? Čiumpu duris, velku… Iki konteinerių netoli, nebus ir 100 metrų, ale durys sunkios, ir tempt nepatogu, jau beveik pradedu mintyse ironizuoti savo paslaugumą, tik… žiūriu – žygiuoja mūsų kiemu ponas, kuris antrajame ture mūsų rinkiminėje apylinkėje kandidatuos.
Kažkas ir timptelėjo už liežuvio…
– Ponas (pavardė „Riedančioms uoloms“ žinoma), padarykit apylinkei gerą darbą, padėkit va duris iki šiukšlių konteinerių nunešt!
Bičas suakmenėjo. Gal penkias sekundes stovėjo nejudėdamas, nugara į mane.
Bet matyt, ko tik nepadarysi dėl kėdės Seime…
Atsisuko, suvaldė išraišką, įvertino situaciją:
– Taip, žinoma!
Pasispjaudė delnus ir čiupo antrą durų galą… Pūškavo pūškavo, bet nunešėm, gražiai parėmėm.
– Ačiū, – sakau, truputį nustebęs.
– Prašom, – sako, valydamasis rankas į paltą, – jei tik dar ko reikės…
Ir greitai greitai nuėjo pro apšalusią kiemsargę, savais keliais.
Hm… dabar taip galvoju… kaip tik su Naz planuojam naują lovą pirkti, o senas sofas reikia kažkaip į sodą išgabent… O tos – sunkios kaip velnias…
Ne, čia įrašas ne apie Guitar Hero ar panašų šlamštą. Čia įrašas apie išorinę garso plokštę Line6 TonePort UX1 – pakankamai biudžetinį variantą (90$? Anyone?..) tiems, kurie (dar?) nejaučia reikalo pirktis gitarinius kubus, efektų procesorius ir kitus, duodančius gerą garsą, bet daug vietos užimančius bei brangius daiktus, ir tiems, kurie nori patogiai įsirašinėti savo gitarizmus nuosavame kompiuteryje. Tiesa, ne vien gitarizmus. Pirmasis UX’as dar palaiko ir boso gitarą bei mikrofoną. Tiesiog – miniatiūrinė garso įrašų studijėlė namuose ar prie nešiojamo kompiuterio.
Kad jau pradėjau rašyti apie maitinimąsi mieste… tai ir pratęsiu.
Apie „Sultinius“ pirmąkart išgirdau iš savo tėvų. Kiek atsimenu, jų kalbose šitas dalykas visąlaik dominavo kaip kažkokia kultinė vieta. Ir kai kažkada čia skambinau tėčiui pasitikslinti, nuo kada šita užkandinė egzistuoja, gavau atsakymą „bent jau aš ją atsimenu nuo 1976-ųjų…“
Kolegė tinklaraštininkė Pinkcity.lt organizuoja unikalų konkursą: reikia pasidalinti savo laimės receptu – jį galima nupiešti, nufotografuoti, aprašyti, iškepti, nufilmuoti, numegzti ar kaip kitaip padaryti regimą ir lengvai suprantamą. Nugalėtojo prizas – du pakvietimai į Nokia Trends Lab vakarėlį.
Daugiau informacijos – konkursui skirtame PinkCity įraše.
O ką? Idėja tikrai gera :)
Pasakysiu šventvagystę: AC/DC paseno. Na, gal ne visi, bet bent jau dėdės Brian’o Johnson’o gerklėje, arba jei tiksliau – tai, kaip jis ją taupo, žilė tikrai jaučiasi. Ramesnis pasidarė. Nebesiplėšo taip, kaip anksčiau.
O visa kita tai gerai! Turbūt, Anguso pykčiui*, vyrai pagaliau iškepė albumą, vos vos kitokį, nei visa likusi grupės diskografijos lentynėlė :)
Pradėsiu nuo to, kad esu lenktynių filmų antifanas. Kaukiantys varikliai, šmėkščiojančios lempos, mašinų kapotai ir radiatoriaus grotelės stambiu planu – man tai paprasčiausiai nuobodu. Man tai tas pats, kas kurti filmus apie mobiliakus, tarkim, pasaulinį SMS rašymo čempionatą, kuriame po ilgos pertraukos, įveikęs savo negalias – potraukį alkoholiui, merginoms ir kokainui – vėl laimi senas legendinis SMS rašymo pasaulio čempionas. Mašina man yra daiktas, įrankis, ir man to užtenka.
Pradžia neįkvepianti, ar ne? Tikitės Death Race sudirbimo? O štai ir ne. Filmas man netgi visai patiko :)
Ar kada nors pagalvojote, kaip įsivaizduotumėte, tarkim, Ali Baba, jei nežinotumėte, iš kurio pasaulio regiono jis kilęs? Tiesiog, jei nebūtumėte girdėję nė vienos rytietiškos pasakos, o staiga koks nors pasakotojas pradėtų: „ar žinote pasaką apie Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų? Ne? Tai klausykite. Kartą gyveno Ali Baba…“ Koks Ali Baba jums būtų tada? Aš tikrai su tiurbanu ant galvos (juk sąlyga – jūs nebuvote susidūrę su rytietiškomis pasakomis iki tol?..)
Ne, filmas „The Fall“ su Ali Baba neturi beveik nieko bendro. Jei tvarkingai sudėlioti visus filmą apibūdinančius tagus, tai būtų: vaikystės fantazijos, stereotipai, vizualumas ir filmo „Celė“ režisierius – indas. Ir viskas vien pačiame geriausiame kontekste.
Plazdantis apsiaustas, margas kostiumas, pageidautina – mistiško patrauklumo pridedanti kaukė, sugebėjimas skraidyti ar kitu būdu greitai keisti vietą – tai įprastas komiksinio superherojaus įvaizdis.
Pagiringas alkoholikas be nuolatinės gyvenamosios vietos, juodaodis, kas antras žodis – keiksmažodis, jokių gerų manierų, įprastinė amerikos juodukų geto apranga – tai neįprastinis nekomiksinis superherojaus įvaizdis.
Kurį rinktumėtės jūs? „Hancock’o“ statytojai pasirinko antrąjį variantą.
Kažkada Jago papasakojo apie savo draugelio kabaką, „Centro baras„. Gyrė virtuvę, minėjo savininką, kuris, taip sakant, pasirinko gyventi pagal hobį – žmogus mėgėjas prasisukti tarp puodų.
Šiandien, atostogiškai bastydamasis po miestą, nusprendžiau ten papietryčiauti. Įspūdžiai? Jei visiškai trumpai – baras, į kurį dar tikrai sugrįšiu.
