Ar kada nors pagalvojote, kaip įsivaizduotumėte, tarkim, Ali Baba, jei nežinotumėte, iš kurio pasaulio regiono jis kilęs? Tiesiog, jei nebūtumėte girdėję nė vienos rytietiškos pasakos, o staiga koks nors pasakotojas pradėtų: „ar žinote pasaką apie Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų? Ne? Tai klausykite. Kartą gyveno Ali Baba…“ Koks Ali Baba jums būtų tada? Aš tikrai su tiurbanu ant galvos (juk sąlyga – jūs nebuvote susidūrę su rytietiškomis pasakomis iki tol?..)

Ne, filmas „The Fall“ su Ali Baba neturi beveik nieko bendro. Jei tvarkingai sudėlioti visus filmą apibūdinančius tagus, tai būtų: vaikystės fantazijos, stereotipai, vizualumas ir filmo „Celė“ režisierius – indas. Ir viskas vien pačiame geriausiame kontekste.

Ne, „Celė“ man nepatiko. Bent jau tada, kai žiūrėjau prieš kelis metus, gal 2001-aisiais. Taip, vizualumas paliko įspūdį, bet kažkaip iki šiol nekilo noro sužiūrėti antrąkart. Dabar turbūt sužiūrėsiu, iš smalsumo „kaip įvertinsiu dabar ?„, bet ne dėl pasimėgavimo.

O va „The Fall“ atveju – antrąkart tikrai žiūrėsiu, ir vien dėl malonumo.

„Kritimas“ – labai vizualus, vizualesnis už „Celę„. Aha, daug HDR’o, bet žiūrėdamas supranti, kad tai – pasakojimo būdas, o ne FXas. Vienas pagrindinių herojų seka pasakojimą (ne pasaką!) penkiametei mergaitei (amžius nedeklaruojamas, bet nujaučiamas), o režisierius demonstruoja, kaip tą pasakojimą mato vaikas. Atrodo, jau pats pradedi interpretuoti, ką čia viskas iš tiesų reiškia, bet pabaigoje išaiškėja… kad nė velnio, tu tiesiog pernelyg stereotipiškai mąstei, ir tiek ;) Lieki maloniai išdurtas :)

Juosta man kažkuo panaši į Džimo Džarmušo „Negyvėlį“ – savo poetiškumu, em… jei galima pasišvaistyti įmantriais žodžiais – transcendentiškumu, kitokiu – keistesniu žvilgsniu į pasaulį. Ir taip, neabejotinai stoja į mano mėgstamiausių filmų penketuką, šalia minėtojo „Negyvėlio„, „Kitų“ ir t.t.

Buvau parašęs dar tris pastraipas, bet paėmiau ir ištryniau. Nes „Kritimas“ – čia iš tų, kuriuos geriau vienąkart pamatyti, nei keliskart paskaityti. Tikrai.