Atsimenu, kai pradėjau sąmoningai klausytis muzikos (o pradėjau nuo roko – The Beatles, The Queen kokioje ketvirtoje klasėje), niekaip nesuprasdavau, kaip galima klausytis elektronikos. Galima sakyti, buvau tikras rokeris iki kaulų smegenų – man visa muzika turėjo būti atliekama „gyvais“ instrumentais, groti turėjo žmonės, o ne kompai. Ir kas keisčiausia, iš tokio požiūrio neišaugau pakankamai ilgai. „Nebebijoti“ elektronikos pradėjau vos prieš porą metų.
Vakar apturėjau vieną įsimintiniausių bajerių paskutiniu metu :)
Trumpa priešistorė: neseniai nusipirkom mašiną. Kadangi, savaime suprantama, nenaują, tai po to sekė neišvengiami privalomieji darbai: dirželių, tepalo, kažkokių ten guolių keitimas ir t.t.
Tai va, vakar prieš darbą nuvarau į servisą, vakare po darbo pasiimu, parvarau į aikštelę prie namų ir vėl grįžtu į darbą, į Kalėdinį vakarėlį. Ir vos įžengus į tūsą – skambutis. Iš serviso.
– Laba diena. Tai va, sutvarkėme jau jūsų mašiną, galite pasiimti.
Em. Kaip reaguoti? Mintys prasisuko daugmaž tokios: „Kai atėjau, mašina jau buvo užvesta, serviso salėj – prietema, bet spalva lyg ir ta? O numerio nepatikrinau, formos pasirodė pažįstamos… Vidus… hm, irgi lyg toks, bet gal jie nesisikiria?..“
Po šiokių tokių klausimų paaiškėja, kad viskas tvarkoje – visgi parvariau savo mašiną. Meistras tiesiog supainiojo savininkų mobiliuosius…
