RSS

Tag Archives: fun

Patyrimai #9: Bedvasės mašinos

Lūkuriuoju banko klientų aptarnavimo filiale. Pietų metas, žmonių – gana nemažai.

Beveik su trenksmu atsidaro lauko durys ir pro jas įrieda žmogysta. Nedidelė tokia, kresna, plati. Su karingai viršugalvyje surišta skarele, galingu priekiniu bamperiu biustu, pasiruošusiu drąsiai pasitikti ir išstumdyti kliūtis gyvenimo kelyje. Pustamsiai akiniai a la raginiais rėmeliais.

Bajava babulia, taip sakant.

Sustoja. Apsidairo, papūkščia ir patraukia prie automato, išduodančio kliento eilės numerį. Maigo, maigo touchscreeną, prisirenka gal penkis numerėlius. Pro akinių viršų piktai nužvelgia laukiamąją salę ir, prižygiavusi prie artimiausios atsilaisvinusios kėdės, į ją nuvirsta.

Pats lūkuriuoju jau dešimt gerų minučių, bet bobutė neištveria nė pusės tiek. Jau po penkių minučių pradeda kažką burbuliuoti, o dar po antra tiek garsas sustiprėja iki tokio lygio, kad puikiausiai viskas girdisi ir už poros metrų…

Lenkų gramatikos nemoku, tad teks pasitenkinti laisvu vertimu…

– Va, buvo laikai… ateidavai, žmonių eilė… jaunesni pamato, kad vyresnis atėjo, užleidžia… supranta, kad kojas skauda… (primenu – lyrinė herojė patogiai kūpso kėdėje) … o dabar… ateini… kažkoks kampjuteris… nieko nemato, nieko nesupranta… ir va, prieš mane čia tiek jaunuolių… o aš čia uodegoj palikta… ir aplamai, kam reikia tų kampjuterių… va, kai kažkaip ten už butą per kampjuterį moki, tai nieko primokėt nereikia, pasakojo… o iš manęs litus nulupa… o kodėl iš tų kampjuterininkų nelupa, a?..

Ir taip – visą laiką, kol laukiu savo eilės. Dudenantis monologas, visi pasitikrinant, ar aplinkiniai tikrai girdi (kad kažkas ir nesuprasti gali, matyt, nekyla nė minčių…) Kiekvienas, sulaukęs savo eilės ir einantis pas banko tarnautoją, palydimas griežtu žvilgsniu pro akinių viršų. Kas kokius tris klientus burbėjimas vis šiek tiek pagarsėja.

– O dar telefonai… visi visur kalba… gatvėj… troleibuse… net vaikai, ir tie telefonus turi… kai aš jauna buvau, pas mus miestelyje keturi telefonai buvo… ir visiems užteko… visi susitikdavo, pasikalbėdavo… užtekdavo to… aišku, dukra nupirko… nes kitaip jai prisiskambint neina… bet ir taip neina… nesuprantu aš to telefono… kam man tokio reikia… o dar turbūt ir kainuoja jie… ir kalbėt jais brangu… tai kam žmonės kalba?.. kodėl anksčiau nereikėjo tiek kalbėt?..

Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai atsiėmęs savąją žudančio žvilgsnio dozę ėjau prie banko tarnautojos, monologas jau vyko pilnu balsu, per visą salę. Kilo net mintis po visko kiek palaukti – įdomu, ar litanija būtų perėjusi į rėkimą?..

 
8 Comments

Posted by on 2010 birželio 2 in Taaaip...

 

Tags: ,

Eurocirkas nuvažiavo, Užkuraitis nespėjo.

Keistokas kažkoks Eurocirkas šiemet. Ne balkanai laimėjo, roką grojo vien Pietų Europa, jei neklystu, o ir finalinis gabalas – stebėtinai vykęs. Be to, laimėjo dar ir šalis iš tų, kurios paprastai nelaimi – viena iš Didžiojo Ketvertuko.

Bet man linksmiausia dalis buvo gerb. Užkuraičio komentavimas :)

Finalo pradžia, ispanų pasirodymas. Gerb. komentatorius, kaip visada, pristato dainą ir atlikėją, prasideda šou. Dainai daugmaž įpusėjus, į sceną iššoka kažkoks nuotaikingas gezas su beanie kepurėle, pasistaipo, pasistaipo kartu su atlikėjais, paskui jį gana demonstratyviai išveda apsauga, ispanų šou nenutrūkdamas tęsiasi. Galvoju – na, kaip šitą ekscesą p. Užkuraitis pakomentuos?

O gi niekaip. Tyla.

Baigiasi ispanų daina. Atrodo, sudainuoja dar kažkas, prieš dar kitos šalies pasirodymą renginio vedėja aiškia anglų kalba praneša, kad dėl neplanuoto sutrukdymo ispanai turės galimybę dar kartą pasirodyti, jau po visų šalių pasirodymų. Gerb. Užkuraitis, šiaip jau apylaisviai versdamas visus renginio vedėjų komentarus (daugmaž po du ne itin rišlius žodžius iš sakinio), šįkart neišleidžia nė garso.

Atgroja Danija, paskutinė šalis. Į sceną išlipa ispanai. Pauzė. Nustebęs Užkuraičio balsas: „Pirmą kartą per mano dešimties metų Eurovizijos karjerą, kartojama daina. Nesupratau… nesupratau, kodėl.1

Baigiasi ispanų pasirodymas, gerb. Užkuraitis prabyla: „Atrodo, ispanams buvo leista dainuoti dėl to, kad jų pasirodymą nutraukė kažkokie trikdžiai. Tik mes Lietuvoje jų nematėme.2

Nematėme?

NEMATĖME?

Iš tiesų, menkniekis, žinoma, bet įsivaizduokite krepšinio rungtynių komentatorių, kažkaip pražiopsojusį keletą tritaškių ir pabaigoje žiūrovams sumurmantį: O? Kaip čia jie dabar laimėjo?.. Nu pirmą kartą per mano karjerą taip…

_____________
1, 2 citatos iš atminties, todėl galbūt ne visai tikslios.

 
3 Comments

Posted by on 2010 gegužės 31 in Taaaip...

 

Tags: ,

Dio vs South Park

Įdomu, čia specialiai, ar tik taip išėjo?..

[video:youtube:QUs3i9oCs3U]

vs

[video:youtube:0a8-TuPVrus]
 
Komentarai įrašui Dio vs South Park yra išjungti

Posted by on 2010 balandžio 24 in Klausyti

 

Tags: ,

Progresas…

Visgi panašu, kad per tuos du dešimtmečius mes nelabai kur pasistūmėjome…

[video:youtube:4RBrUyvUOsA&feature=player_embedded]

[video:youtube:DFbkK1ZPmNo]

 
4 Comments

Posted by on 2010 kovo 24 in Klausyti

 

Tags: ,

Apie Google Buzz šiomis dienomis…

[video:youtube:dLFAyw-5Rp8]

[APAŠTALAI]
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?
What’s the buzz? Tell me what’s happening?

[JĖZUS]
Why should you want to know?
Don’t you mind about the future?
Don’t you try to think ahead?
Save tomorrow for tomorrow;
Think about today instead.

 
4 Comments

Posted by on 2010 vasario 11 in Taaaip...

 

Tags: ,

What You See Is Not Always What You Get

Tiesą sakant, čia ne spontaniškas kadras, o iliustracija vienam senam nuotykiui :)

Veiksmas prieš kokią porą metų. Anksti išeinu ir darbo, kaip tik kažkur prieš Kalėdas. Ir saulės šviesa – tokia skani skani: sodri, raminanti, kažkuo net solidi. Tiesiog lyg šviestų per idealiai išlaikyto tikro konjako butelį :)

Kadangi fotoaparatas po ranka, tai pridarau keliolika kadrų visomis kryptimis ir iš anksto džiaugdamasis būsimu vaizdu, važiuoju namo.

Deja, vaizdas, gautas nukrovus nuotraukas, visiškai nedžiugina. Įprastas mėlynai baltuojantis sniegas, jokių arbatos atspalvių, jokios ramybės. OK, turbūt užsimiršęs white-balance nesužiūrėjau. Tai kol saulė dar nelabai pajudėjo, griebiu kitą fotoaparatą ir lekiu laukan.

Antrasis kartas – jau bent dvidešimties minučių fotosesija. Pirštai kaip reikiant apšąla, bet išbandau kelis skirtingus WB variantus, nuo presetų iki rankinio.

Na ir koks vaizdas grįžus namo?

VĖL VISKAS TAIP PAT!!!

Ir tik trečiąkart besiruošiant į lauką su paskutiniuoju turimu fotoapratu, prisimenu, kad ši savaitė – pirmoji, kai nešioju fotochrominius akinius…

 
1 Comment

Posted by on 2009 gruodžio 21 in Fotografuoti

 

Tags: ,

C'est la vie

Robertas Grinhilis įjungė motorą ir stebėtinai lėtai išvažiavo atgal į plentą.
– Vili, drauguži, nesikrimsk.
– Kiek galima krimstis, – atsakė Vilis. – Dabar aš mokausi taikytis.
– Su kuo taikytis?
– Su tuo, kad šiandien rasiu lobį – skrynią žuvų konservų ir nė vieno atidarytuvo, o rytoj tūkstantį atidarytuvų ir nė vienos konservų dėželės.

© 1962 Ray Bradbury, „A Miracle of Rare Device“

 
1 Comment

Posted by on 2009 gruodžio 18 in Taaaip...

 

Tags: , ,

Déjà vu

— Butelį ir taurelę, — paprašė Doilas.
— Parodyk grynuosius, — atsiliepė Benis.
Doilas padavė jam vieną dvidešimties dolerių banknotą, kuris buvo toks naujas, kad jo šiugždesys griausmu nuskardėjo baro tyloje. Benis labai atidžiai jį apžiūrėjo ir pasiteiravo:
— Kas gi tau juos gamina?
— Niekas, — atsakė Doilas, — aš juos gatvėj renku.
Benis ištiesė jam butelį ir taurelę.
— Baigei darbą? Ar tik pradedi?
— Baigiau, — tarė Doilas. — Fotografavau senį Dž. Hovardą Metkalfą. Vienas žurnalas užsakė jo portretą.
— Tą gangsterį?
— Jis dabar ne gangsteris. Jis jau penketą ar šešetą metų legalus. Jis magnatas.
— Tu norėjai pasakyti „turčius“. Kuo jis dabar užsiima?
— Nežinau. Bet kad ir kuo užsiimtų, gyvena neblogai. Turi padorią lūšnelę ant kalvos. O pats – žiūrėti nėra į ką.
— Nesuprantu, ką jame surado tavo žurnalas?
— Galbūt jie nori išspausdinti pasakojimą apie tai, kaip pravartu būti doru žmogumi.
Doilas prisipylė taurelę.
— Man kas, — filosofiškai nutęsė jis. — Jei man sumokės, aš ir kirminą nufotografuosiu.
— Kam reikalingas kirmino portretas?
— Ar maža pasaulyje psichų! — atsiliepė Doilas. — Gal kuriam ir prireiks. Aš neklausinėju. Žmonėms reikalingos fotografijos, ir aš jas darau. Ir kol man už jas moka, viskas tvarkoj.

© 1958 Clifford Donald Simak, „The Money Tree“

Po velnių, negi VISA TAI jau buvo ir prieš pusę amžiaus?..

 
3 Comments

Posted by on 2009 lapkričio 24 in Taaaip...

 

Tags: ,

Kaip veikia žiniasklaida…

Kitą mėnesį sueis treji metai, kaip dirbu žiniasklaidos sferoje. Įdomus tai dalykas, bet jos principas – ganėtinai paprastas ;) Šiandien va draugas (beje – medikas!) mestelėjo anekdotą, puikiai iliustruojantį šiuolaikinį informacijos plitimo modelį:

Zimbabvė. Pas gydytoją ateina pacientas.
– Daktare, man nukrito ausys!
– Na, čia kažkokia fignia… O ką jūs prieš tai darėte?

Read the rest of this entry »

 
4 Comments

Posted by on 2009 lapkričio 13 in Taaaip...

 

Tags: ,

Star Wars 9/11

[video:youtube:xV7Ha3VDbzE]

Sakoma, kad šalies brandumą parodo jos sugebėjimas kurti anekdotus apie savo pačios nelaimes. Ekscentriška idėja, bet mano manymu, pakankamai logiška ir teisinga.

Šiame klipuke – reakcijos į rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje perkėlimas į „Žvaigždžių Karų“ visatą. Taiklu, sąmojinga ir autentiška :)

 
Komentarai įrašui Star Wars 9/11 yra išjungti

Posted by on 2009 lapkričio 9 in Taaaip...

 

Tags:

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos