— Butelį ir taurelę, — paprašė Doilas.
— Parodyk grynuosius, — atsiliepė Benis.
Doilas padavė jam vieną dvidešimties dolerių banknotą, kuris buvo toks naujas, kad jo šiugždesys griausmu nuskardėjo baro tyloje. Benis labai atidžiai jį apžiūrėjo ir pasiteiravo:
— Kas gi tau juos gamina?
— Niekas, — atsakė Doilas, — aš juos gatvėj renku.
Benis ištiesė jam butelį ir taurelę.
— Baigei darbą? Ar tik pradedi?
— Baigiau, — tarė Doilas. — Fotografavau senį Dž. Hovardą Metkalfą. Vienas žurnalas užsakė jo portretą.
— Tą gangsterį?
— Jis dabar ne gangsteris. Jis jau penketą ar šešetą metų legalus. Jis magnatas.
— Tu norėjai pasakyti „turčius“. Kuo jis dabar užsiima?
— Nežinau. Bet kad ir kuo užsiimtų, gyvena neblogai. Turi padorią lūšnelę ant kalvos. O pats – žiūrėti nėra į ką.
— Nesuprantu, ką jame surado tavo žurnalas?
— Galbūt jie nori išspausdinti pasakojimą apie tai, kaip pravartu būti doru žmogumi.
Doilas prisipylė taurelę.
— Man kas, — filosofiškai nutęsė jis. — Jei man sumokės, aš ir kirminą nufotografuosiu.
— Kam reikalingas kirmino portretas?
— Ar maža pasaulyje psichų! — atsiliepė Doilas. — Gal kuriam ir prireiks. Aš neklausinėju. Žmonėms reikalingos fotografijos, ir aš jas darau. Ir kol man už jas moka, viskas tvarkoj.

© 1958 Clifford Donald Simak, „The Money Tree“

Po velnių, negi VISA TAI jau buvo ir prieš pusę amžiaus?..