– Pradėti, matyt, reikėtų nuo to, – kiek patylėjęs vėl prašneko Redžis, – kad jumyse krebžda visokios nepagrįstos baimės, o kelia jas mano vampyriškoji prigimtis. Bet aš nieko neužpuldinėju, nakčia nesėlinu suleisti dantų miegančiajam į kaklą. Taip sakydamas, turiu omeny ne tik savo draugus, į kuriuos mano požiūris toks pat senamadiškas, kaip ir kai kurių kitų čia sėdinčių senamadžių. Kraujo aš neragauju. Jokiomis aplinkybėmis, niekada. Atsipratinau nuo jo, kai tapo man problema. Pavojinga problema, kurią įveikti buvo nelengva.
Tag Archives: fun
Patyrimai #11: Paukščių ekspertas
Balkone turim lesyklą. Lepinam visokias zyles, karklažvirblius, svilikus. Šeriam tokiais grūdų mišiniais – iš saulėgražų, sorų, dar kažko ten – gyvūnų parduotuvėse būna pirkti.
Kaip tik baigėsi eilinė pakuotė, užsuku į parduotuvę.
O joje, bet manęs, tik vienas klientas.
BET UŽTAT KOKS!
Turbūt du metrai aukščio. Turbūt tiek pat pločio. Pilvas alui irgi bent 20 l talpos. Galva plikai skusta, tatuiruota, barzda iki krūtinės. Tikrai panašus į Kerry Kingą. Ant kerzų – keli kilogramai sagtelių ir kitokių apkaustų. Pirštinės su atvartais, irgi žiba skaisčia geležim. Koža su neįskaitomu antsiuvu per visą nugarą.
Pirma mintis – va, atėjo maisto ar kokio įrenginio savo pitubliui, rotveileriui ar bent gaujai Čekoslovakijos vilkšunių. Stovi prie vienos lentynos, į kažką įsispitrijęs giliai įsodintom akutėm spokso.
Patraukiu prie lesalų skyriaus ir palengva imu slinkti palei lentynas. Netinka, netinka, netinka… nematyti to mišinio, kurio reikia. Paimu grūdų ir kažko neaiškaus kamuolį, prie kurio parašyta, kad specialiai lesinti lauko paukščiams.
Staiga pašonėj išgirstu žemą riaumojimą tokia intonacija, lyg jau tuoj tuoj į galvą gausiu:
– Ė, šito nepirk, b!@. Nelesa šito ni@&*a!
Atsisuku. Keriskingas ištiesia leteną į lentyną… ištraukia mano ieškomą mišinį ir ištiesia:
– Vo, šitą imk. Šitas za!@&ys!
Taip ir stovėjau suakmenėjęs su pakuote rankoje, kol bičas nušleivojo prie kasininkės, o paskui išriedėjo lauk.
Sodybos pasaka II
Sodybos pasaka II
Canon Powershot S5 IS
Obelis buvo tokia pati, kaip ir anksčiau. Abu obuoliai – irgi. Beveik. Mat į vieną iš jų dėmesį atkreipė kelios jaunos žavios kirmėlaitės, tad nelaimėlis dabar kiek priminė Mickey Rourke iki plastinių operacijų bei reabilitacijų eros.
O štai mėnulio nebebuvo. Greičiausiai jis, kaip prizas, buvo įteiktas 5674562475240-ojo varlių kovų sezono finalo nugalėtojai, mat be tų dviejų obuoliūkščių ant obels šakos nebekabėjo nieko papildomo, o ir prūdas buvo įtartinai ramus, tik kažkoks lėtai bręstantis varlėkas, dar beveik buožgalvis, nepaliaujamai pliumpsėjo nuo šviežiai pastatyto lieptelio – vėl ir vėl, tuo monotonišku pliumpsėjimu keldamas galvos skausmą vargšams karosams.
BOOM!
Kad jau Rokiškis užvedė temą apie vaikystės pirotechnikas, tai ir aš prisiminiau, vieną komiškesnių atsitikimų ;)
Kokia 4 ar 5 klasė, kažkur apie 93-iuosius metus. Klasėje turėjome tokį išadėją… Na, jei lyginti su populiariosios kultūros personažais, tai artimiausias turbūt būtų Dr. Emmett Brown iš „Back to the Future„. Žodžiu, toks „Daktaras“ vaikystėje :D
Ir vienąkart atėjęs, jis visiems klasės bachūriokams papasakojo: va, yra toks labai geras sprogmuo, nitroglicerinas vadinasi. Su keliais gramais galima visą klasę išnešt, su puskilogramiu – visą mokyklą.
Pažvengėm, pasvajojom, kaip gerai būtų, o vienas klaisokas sako: a, tai aš galiu nesunkiai gauti. Mes, vaikigaliai, aišku, nelabai suprantam, kas tas nitrokažkas ir kiek jis dažnas ar retas, bet nelabai ir tikim – čia tie laikai, kai kiekvienas, daugiau fantazijos turintis, skiedžia nesigėdydamas.
Praeina pora dienų. Vieną dieną pasižadėjėlis prieš pamokas prieina prie išradėjo suolo, paduoda kažkokį sulankstytą popiergalį ir sako: va, atnešiau. Tas, aišku, nudžiunga, l a b a i a t s a r g i a i paima paketėlį ir… susikiša į priekinę džinsų kišenę (čia veiksmas neseniai po uniformų panaikinimo). Ir prasitūsina su tuo nitroglicerinu kišenėje visą dieną mokykloje, su visais apsispardymais, trankymaisis į suolų kampus ir taip toliau.
Kitą dieną ateina į mokyklą toks niūrus, pasigauna dylerį:
– Neveikia tas tavo nitroglicerinas. Vakar su broliu visą vakarą bandėm – akmenim daužėm, sudeginom net – nieko. Gal pasenęs?
– Nu gal. Ką aš žinau…
– O iš kur tu jį gavai?
– Ai, mano senelis jį kaip vaistus geria…
Antroji bajerio dalis – dabar spėkit, kas buvo tas dyleris… ;)
Takuni Slolye Sni Igluwasicu
Baltasis JAV valdžios atstovas kreipėsi į indėnų vadą Du Ereliai.
– Jūs stebėjote baltuosius žmones daugiau nei 90 metų. Jūs matėte baltųjų karus ir technolginį pranašumą. Jūs matėte baltojo žmogaus progresą ir žalą, kurią jis daro.
Indėnų vadas pritariamai linktelėjo galvą.
– Turint galvoje visus šiuos įvykius – tęsė valdininkas – kurioje vietoje baltasis žmogus labiausiai suklydo, jūsų nuomone?
Indėnų vadas nužvelgė valdžios atstovą ir atsakė:
– Kai baltasis žmogus rado kraštą, valdomą indėnų, čia nebuvo mokesčių, nebuvo skolų, visiems pakako buivolų, bebrų, švaraus vandens. Moterys dirbdavo visą darbą, šamanai gydydavo už dyką. Indėnų vyrai leisdavo dienas žvejodami ir medžiodami, o naktis – užsiiminėdami seksu.
Čia vadas atsitiesė ir nusišypsojo.
– Tik baltas žmogus galėjo būti toks kvailas, kad bandytų pagerinti tokią sistemą.
neidentifikuoto laikraščio faksimilė
Socialinė reklama
© Riedančios uolos
^— Update —^
Reaguodamas į gaunamų komentarų pobūdį, turiu įspėti – NE, TAI NĖRA REALI (ANTI)REKLAMA ar kokia pankiška akcija. Tai – tiesiog prieš kelias savaites gimusi idėja, kokia iš tiesų turėtų būti socialinė reklama, kad į ją kas nors atkreiptų dėmesį, vietoj tų visų įkyrėjusių ir abejoju ar nors kiek efektyvių „Vartodami alkoholį…„, „Rūkymas žudo“ ir t.t.
Šis kadras – montažas. Objektai – Santuokų rūmai ir stendas, reklamuojantis alų – autentiški, tiesiog šiek tiek pakoregavau tekstą ;)
Ето не баг, это фича
Darydami žaidimus eksportui rusai QA (Quality Assurance) problemą sprendžia paprastai. Daro pusiau keptą, pusiau luptą relyzą Rusijai, tada skaito forumus, atfiltruoja visus pasiūlymus užsikrušt ir iš likusio bug‘ų sąrašo, per metus surenčia pataisą. Būtent todėl, rusiški patch’ai paprastai būna tokie pat dideli kaip ir visa jų Rusija. Neretu atveju pataisos, kurios paverčia žaidimą „žaidžiamu“ pagal vakarietišką standartą visiškai sujaukia metus prakaitavusių žaidėjų gyvenimus. Kažkam sunaikina save‘us, kažkieno kompas nustoja vilkt žaidimą, kažkam dar kažkas…
© 2010 Artojas, Dievo režimas
Sodybos pasaka
Sodybos pasaka ©Algirdas Šalomskas
Canon Powershot S5 IS
Ant obels šakos kabėjo trise: du žali obuoliūkščiai ir mėnulis. Dviejų iš šitos trijulės keliai vedė tik žemyn, o trečiojo… Trečiasis, obels požiūriu, išgyveno kažkokią rekursiją, vėl ir vėl. Ne prieš gera, galvotų obelis, jei ji būtų mąstantis padaras.
Apačioje, dėl mėnulio atspindžio, raibuliuojančio prūdo paviršiuje, mušėsi varlės.
Patyrimai #10: Force Majeure
Troleibuso stotelė, šaligatvio posūkis į gyvenamųjų namų kiemus. Šiltas pasiutusiai karštos dienos vakaras, viskas nušviesta apelsinine saulėlydžio spalva.
Ji – jaunutė, liekna, tamsaus aukso spalvos plaukais, siekiančiais kiek žemiau jau moteriškėjančio juosmens. Akys žaižaruoja, lūpos, išryškintos kiek įtempto šypsnio, dega raudoniu. Jos delnai – ant jo alkūnių. Jis ją apkabinęs.
Jis – lieknas, pusilgiais šviesiais plaukais. Ta įkyri pradedamų auginti plaukų šukuosenėlė… Truputį įsitempęs, truputį pozuojantis, truputį nežinantis, ką daryti, bet užtikrintai laikantis delnus ant jos klubų. Povyza taip ir sako – „ji – mano! I rock!“
Abiems po kažkur keturiolika – penkiolika. Panašu, kad čia – akimirka prieš atsisveikinimą. Akivaizdu, kad nebe pirmas bučinys, bet dar ir ne vienas iš tų įprastų. Abiejų akys dega, veidai kaista, abu to laukia, lūpos pradeda artėti vienos prie kitų…
A, ar minėjau jauną vilkšunį (dydis – kaip veršio, intelektas – kaip dvejų metų vaiko), kurio pavadėlio kilpa užmiršta kybo ant Jos alkūnės linkio? Tai va, šunėkui visa šita scena nė kiek neįdomi, jis kažką įtariai uodžia… ir… štai iš krūmų išlenda… ta pūkuota dūra! Kur kniaukia!!!
Kas toliau vyksta, daug fantazijos turbūt nereikia. Šiek tiek išplėstų akių, kai mylimoji atbula oru staiga išskrieja iš glėbio, šiek tiek nubrozdinimų, šuniokas, gaunantis kelis šniaukštelėjimus per uodegą tuo pačiu pavadžiu, šiek tiek ašarų (tikrai ne dėl skausmo), bet viskas baigiasi laimingai. (šunėkas irgi atrodė visai savimi patenkintas :)
Istorijos moralas: dauguma turbūt yra teisūs. Santykiai trise yra tikrai komplikuotas dalykas.
Sulla Fede e Musica
Netiesa, kad netikintis netiki niekuo. Jis tiki, bet ne viskuo iš karto. Vienu metu jis tiki tik vienu dalyku, o antruoju – tik tuomet, jei šis kokiu nors būdu susijęs su pirmuoju. Jis veikia trumparegiškai, metodiškai, nesiverždamas į platumas. Tikėjimas – kai tikima dviem nesusijusiais dalykais, manant, kad kažkur yra dar ir trečias, slaptasis, jungiantis anuodu.
Netikėjimas neneigia smalsumo, o jį palaiko. Netikėdamas idėjų grandinėmis, mėginau jų polifoniją. Pakanka netikėti, ir dvi idėjos – abi klaidingos – susiduria, sukurdamos puikią pauzę arba diabolus in musica. Negerbiau tokių idėjų, dėl kurių kiti buvo pasiryžę padėti galvas, tačiau dvi ar trys idėjos iš tų, kurių negerbiau, galėjo sukurti melodiją. Arba ritmą, geriausia – džiazo.
© 1988 Umberto Eco, „Il Pendolo Di Foucault“
Beje, kaip tik šiomis dienomis U. Eco leidyklai pridavė savo naujo romano rankraštį, kuris bent jau italų kalba pasirodys spalį. Romanas vadinasi „Prahos kapinės„, ir, kaip sako ELTA…
Anot „Prahos kapinių“ sinopsio, pasakojimo centre – šnipas, melagis ir cinikas, rezgantis intrigas ir sąmokslus, pamažu nulemiančius viso žemyno likimus.
