Dar vienas vakaras Vingio parke ir dar vena įdomi patirtis. Šįkart – Andrea Bocelli. Ne, nesu didis operinės muzikos mėgėjas, greičiau priešingai. Ir pagrinde dėl to pastatomojo balso. O kuo man patinka Bocelli – balso jis beveik nestato. Natūraliai išspaudžia, tiksliau – jausmas, kad išleidžia: dalį, tikrai ne visą.
Koncerto pliusai – idealus garsas, puikus matomumas, žinoma, pats Andrea ir… australė daininkė Tina Arena. Ne, nieko labai stebuklingo, tiesiog balsas daug įdomiau dera prie Andrea, nei tradicinė operinė tetulė. Tinai reikėjo leisti dainuoti „Con te Partiro, Tinai!
Koncerto minusai – tiesiog tragiškai nederanti prie bendro orkestro skambesio perkusija (toks jausmas, kad pastatytas koks senas „Riga“ komplektas, susidedantis iš boso, solinuko ir čarlio) ir iš dalies – repertuaras. Labai daug populiarių, juodai nuklausytų operų arijų (t.y. tokių, kurios juodai nuklausytos net mano), kurios tiesiog migdo. Ir šiaip, popso daugoka. Mažoka asmeninės kūrybos.
Bet bendrai vertinant – gerai, iš tiesų gerai.
