Ta proga, kad šįvakar jie tūsinsis „Siemens“ arenoj…
Geltonodiškas vesternas: Sukiyaki Western Django
Yra ysternai ir yra vesternai. Pirmuose visais įmanomais kovų menais ausis skaldosi rytiečiai azijatai, antruose tarpusavyje ar į indėnus revolveriais pleškina emigrantai europiečiai.
O čia priėjo Takashi Miike ir padarė savo filmą. Vesterną, kuriame revolveriais pleškinasi geltonodžiai azijiečiai, bet kuriame yra katanų, ir indėnų šamanų, o jausmas – kad jau viskas kažkur matyta, bet tik pačia geriausia prasme. O kad dar maža nepasirodytų, pasikvietė ir Quentiną Tarantiną ir pasistatė jį prieš kamerą. Šiaip, porai epizodų.
Taip, filmas tikrai tarantiniškas. Yra klišių, iš kurių šaipomasi, yra daug energingo veiksmo, logika neatlieka pernelyg varžančio vaidmens, o scenarijus – paplaukęs, kaip ir pridera. Ir gražūs vaizdai. Tiksliau, dvejopi vaizdai – kai kurie kostiumai sąmoningai neskoningi, pabrėžiantys klišių komiškumą, o gamtos vaizdai – super. Ir rytietiški, ir laukiniavakarietiški tuo pat metu. Pavyzdžiui, vėjo pustomose dulkėtose prerijose (per kurias privalomai ritinėjasi tie žolių ritiniai) į dangų stiebiasi toriai.
Rekomenduoju tiems, kam artima Tarantino kūryba, kurie mėgsta pažvelgti į įprastus dalykus neįprastu kampu ar tiesiog turintiems gerą humoro jausmą. A, ir dar tiems, kam patinka anime :D
Let there be rock #2 – Def Leppard
[video:youtube:YPOeAIUEVbs]
Kažkada +- panašiu metu sueina laikas, kai Def Leppard paskutinįkart tūsinosi Lietuvoje.
Geras buvo vakaras. Tiek grupei, tiek publikai. Kai tik atvažiuos, rekomenduoju apsilankyt kiekvienam(-ai), kam artimas rokenrolas.
Let there be rock #1 – U2
OK.
Pradedu naują rubriką. Kuri bus atnaujinama kas savaitę, kiekvieną ketvirtadienį.
Kurią pavadinu „Let there be rock!“
Apie ką ji – patys suprasit. Peržiūrėję bent vieną iš videoklipų.
Let there be rock!
[video:youtube:uDkBzkA9L4s]Pasaulis pasaulyje
Vakar taip netikėtai užsiroviau ant filmo, kuris man visai netikėtai patiko. Netikėtai, nes jį rodė per televiziją (o per ją itin retai rodo man patinkančius filmus), netikėtai, nes neieškojau jokio rimtesnio filmo pasižiūrėjimui, o tiesiog norėjosi tingiai prastumti laiką iki tol, kol apims miegas, o čia – še tau!
Kalbu apie filmą, su eilinį kartą nesuprantamai* klaidingai išverstu pavadinimu, lietuviškai skambančiu „Sukurtas Haroldas„, kai realybėje juosta vadinasi „Stranger than Fiction„.
Gundymo ypatumai (moterims)
Kaip jau rašiau anksčiau, turiu keletą knygų (ar knygų ciklų), kurias suskaitau kartą į metus ar panašiai. Prieš porą dienų kaip tik atėjo laikas „Raganiui„. Gaila, nebeatsimenu, kam paskutinįkart buvo skolintos šios knygos, nes įtrečdalėjęs pirmąją dalį, joje radau… plėšomo kalendoriaus lapelį su UNIKALIAIS patarimais moterims, kitoje pusėje. Patarimais, kaip reikia gundyti ;)
Gal kam pravers?..
WoW pradžiamokslis
Kitos savaitės viduryje išeina ko gero sėkmingiausio visų laikų MMOG – World of Warcraft antrasis išplėtimas, Wrath of the Lich King.
Prisimenu, kaip vežė pirmąsias dienas blaškytis Azeroth’o pasaulyje. Ir… kiek ilgai teko kankintis, kad taptų tikrai komfortabilu žaisti :) Taip, man tada būtų tikrai nepakenkęs gidas.
Ta proga, atžaidęs pusantrų metų, pabandysiu pats tokį parašyti. Gal kam naudinga bus.
There they were… tried to rock like hurricane!
Aha. Būtent, bandė. Ir didžiąja dalimi tikrai pavyko – Klausas šįkart tikrai netaupė balso, publika buvo dar energingesnė, nei praeitąkart Lietuvoje, bet mano manymu, didžiausiu koncerto minusu tapo… simfoninis orkestras.
Ne, nesu prieš klasikos ir roko, akustikos ir stiprintuvų vedybas. Tai tikrai įdomu. Ir gražu. Bet visgi šįkart orkestras iš grupės pasirodymo atėmė didžiąją dalį reikalingiausio dalyko roko koncerte – draivą. Na, trūko tos masės, arba ji buvo nepakankamai rokeriškai šiurkšti, ir tiek. Ne visur, žinoma. Bet daugumoje vietų.
Keistokai man pasirodė ir biso gabalų pasirinkimas. Pradėti koncertą kultiniu „Rock You Like a Hurricane“ – labai sveikintina. Baigti juo, dainą pakartojant – irgi dar būtų visai prasminga, būtų toks savotiškas ciklo uždarymas. Be po jo dar kartą kartoti „Big City Nights“ – na, kurių velnių?..
Kol kas pakankamai negatyvūs įspūdžiai gaunasi. Ne, nepamanykit, buvo ir tikrai gerų vietų, vien dėl kurių buvo tikrai verta eiti. Pavyzdžiui, „Zoo„, akomponuojamas simfoninio orkestro, skamba žymiai geriau, nei originali „plika“ versija. Kaip ir nemirtingasis „Wind of Change“ – tenka pripažinti, su simfonika jis skamba daug įspūdingiau. Kaip ir dar keli gabalai.
Bet viską sudėjus ir atėmus, prieš tai buvęs Scorpų pasirodymas Vilniuje man patiko žymiai labiau. Daugiau draivo, daugiau tūso, daugiau ROKENROLO.
Bet tenka pripažinti, kaip „Utenos arenai“ – stebėtinai geras garsas, bent jau įsitaisius iškart už garsistų. Beveik pagarba.
10 fantastinių knygų
Bloge fantascius.lt aptikau įdomią rubriką – įvairūs Lietuvos fantastikos rašytojai dalinasi savo geriausių fantastinių knygų dešimtukais. Ne, nesutinku, kad Romualdą Drakšą galima vadinti rašytoju, bet paties dešimtuko idėja gera, ir manau, įdomu būtų pasižiūrinėti ne tik rašytojų, bet ir paprastų žmonių dešimtukus. Dar įdomiau būtų – pakomentuotus/argumentuotus dešimtukus, o ne vien eilutes su autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais.
Maniškė variacija:
Kai kada rinkimai visgi naudingi…
Einu į parduotuvę šiandien. Kieme pasigauna mane kiemsargė:
– Gerbiamas kaimyne, gal galit padėt? Va, durys pačioj vidury žaidimų aikštelės guli, sunkios, ne man patempt. Gal galit iki šiukšlių konteinerių nutempt?
Aišku, kodėl gi ne? Čiumpu duris, velku… Iki konteinerių netoli, nebus ir 100 metrų, ale durys sunkios, ir tempt nepatogu, jau beveik pradedu mintyse ironizuoti savo paslaugumą, tik… žiūriu – žygiuoja mūsų kiemu ponas, kuris antrajame ture mūsų rinkiminėje apylinkėje kandidatuos.
Kažkas ir timptelėjo už liežuvio…
– Ponas (pavardė „Riedančioms uoloms“ žinoma), padarykit apylinkei gerą darbą, padėkit va duris iki šiukšlių konteinerių nunešt!
Bičas suakmenėjo. Gal penkias sekundes stovėjo nejudėdamas, nugara į mane.
Bet matyt, ko tik nepadarysi dėl kėdės Seime…
Atsisuko, suvaldė išraišką, įvertino situaciją:
– Taip, žinoma!
Pasispjaudė delnus ir čiupo antrą durų galą… Pūškavo pūškavo, bet nunešėm, gražiai parėmėm.
– Ačiū, – sakau, truputį nustebęs.
– Prašom, – sako, valydamasis rankas į paltą, – jei tik dar ko reikės…
Ir greitai greitai nuėjo pro apšalusią kiemsargę, savais keliais.
Hm… dabar taip galvoju… kaip tik su Naz planuojam naują lovą pirkti, o senas sofas reikia kažkaip į sodą išgabent… O tos – sunkios kaip velnias…
