Bet tai žiūriu, šiuolaikiniai krišnaistų PRščikai gerai psichologiškai paruošti. Pagarba.
Skambutis į buto duris. Pasižiūriu pro akutę, kažkoks bičas gana banditišku snukeliu, bet su knygų krūva po pažasčia. Na na, įdomu…
Atidarau duris, man į rankas iškart bruka kažkokią knygą, iš pažiūros – eilinį PFAF tomelį neskoningai margu viršeliu.
– Laba diena. Mes liudijame Krišną.
– Džiaugiuosi už jus, – sakau, – bet manęs tai nedomina.
– Jūs, matau, menininkas, ar ne? Jūsų aura menininko.
Pasikasau barzdą.
– Jo, menininkas. Bet satanistas.
Bičo garbei, reikia pripažinti, sutriko vos akimirkai.
– Aaa… o tai gal galėtumėte paaukoti? Nors centą? Simboliškai?
Nedaviau. Ne dėl to, kad esu nusistatęs prieš pačią religijos, kaip gyvenimo vedlio, idėją, bet dėl to, kad čia kaip su balandžiais – vienąkart ant palangės pabersi trupinių, tai jie pas tave dar porą metų skris ir skirs, tikėdamiesi chaliavnos chavkos…
P.S. Ne, aš ne satanistas, nors ir pritariu daugumai A.S. LaVey surinktų bei paskelbtų minčių. Kaip jau sakiau, kreivai žiūriu į bet kurią religiją, kuri moko, kaip reikia gyventi. O juk kitokių jų ir nebūna…
