Aliaskos žemės drebėjimas 1964-aisiais, ©U.S. Geological Survey
Pastaruoju metu galvoje mintys kažkaip dažnokai sukasi apie… žemės drebėjimus. Turbūt Visosnaujienos.lt antraščių skaitymo išdava :) Bet šiandien, radęs kolegos Grumlino įrašą irgi apie tą patį, susimąsčiau.
Ar dar atsimenate žemės drebėjimą Lietuvoje?
Aha. Buvo. Ir taip, uždavus aukščiau esantį klausimą,dažniausiai sulaukiama reakcija būna išplėstos akys, o po kelių sekundžių – tvirtas teiginys su sarkazmo gaidele balse: „Lietuvoje žemės drebėjimų nebūna ir negali būti.“
Paskutinysis smarkesnis žemės drebėjimas pas mus vyko prieš beveik šešerius metus – 2004-ųjų rugsėjo 21 dieną. Sako, stiprumas siekė 5 balus pagal Richterio skalę (kurią, beje iš tiesų reikėtų vadinti Richterio-Gutenbergo skale šiaip jau), ir aš puikiai atsimenu aiškiai juntamą vibraciją, bei tai, kaip ratukinė biuro kėdė su visu manimi joje pavažiavo kelis centimetrus į šalį.
Kiek atsimenu, šitą dalyką pajuto tikrai ne visi. Bet atsimenu ir džiaugsmingus šūksnius IRC kanale (kurį tuo metu naudojome kaip instant messengerį) – „e chebra! zeme dreba! davai dar! DAR!!! DARRR!!!!!“ :D
Tad šių prisiminimų paskatintas (o dar ir neseniai suskaitęs „TRUMPĄ ISTORIJĄ…„, kiek pasidomėjau apie žemės drebėjimus.
Žemės drebėjimai – ne toks jau ir retas dalykas. Vidutiniškai kasdien kur nors pasaulyje įvyksta po porą dviejų ir daugiau balų žemės virpesių. Stipriausi drebėjimai, kurie buvo užregistruoti jau ėmus matuoti Richterio skale, įvyko Aliaskoje 1964-aisiais (9,2 balo, žr. įrašo iliustraciją) ir Ramiajame vandenyne, šalia Čilės krantų, 1960-aisiais (9,5 balo).
Beje, apie pačią skalę. Richterio skalė žymi ne sugriovimų dydį (kaip neretai klaidingai įsivaizduojama), o būtent žemės drebėjimo stiprumą. Ir šiaip jau tai ne konkretus daiktas ar matavimo įrenginys, o sąvoka, ir jos „padalos“ išsidėsčiusios ne kaip liniuotėje, o eksponentiškai, t.y. 7,3 balo žemės drebėjimas yra penkiasdešimt kartų galingesnis nei 6,3 balo drebėjimas, ir 25k kartų galingesnis už 5,3 balo žemės drebėjimą.
Pats nesaugiausias miestas žemės drebėjimų atveju – Tokijas. Tai – tikra uždelsto veikimo bomba, nes miestas įsikūręs trijų tektoninių plokščių sandūroje, o pastebėta, kad žemės drebėjimų stiprumas turi tendenciją kauptis – t.y. kuo didesnė pauzė tarp drebėjimų, tuo jie būna galingesni. Paskutinįkart Tokijas savo dozę atsiėmė 1923-iaiais, gavęs 7,9 balo, tad…
Nors dažniausiai žemės drebėjimai vyksta tektoninių plokščių susidūrimo taškuose, bet taip būna ne visada. Drebėjimas gali įvykti ir pačioje plokštės viduryje. Sako, vienas baisiausių tokių buvo JAV – Naujajame Madride, Misūrio valstijoje 1811-1812 metų žiemą. Atsakantys smūgiai pasikartojo tris kartus per mėnesį su trupučiu, o efektas buvo toks, kad net ir už ~600 km esančiame Cincinatyje kentėjo kaminai. Kitas įsimintinas atvejis – 9 balų griovimo jėga 1755-ųjų Lisabonoje kaip tik per Vėlines, be perstojo krėtusi Portugalijos sostinę septynias minutes. Palyginimui – taip gerai žinomas San Fracisko žemės virpesys tetruko pusę minutės ir siekė „vos“ 7,8 balo (prisiminkite eksponentiškumą).
Beje, pirmasis aprašytas žemės drebėjimas Lietuvoje – 1328-aisiais Skirsnemunėje. Išgąsdino vargšus kryžiuočius…
Kas ką dar turi įdomaus papasakoti?.. :)
Rudame aptrintame odiniame dėkle, su sunkiai vaikščiojančiu diafragmos mechanizmu ir užraktu, kurį prieš kiekvieną kadrą reikia „užtaisyti“. Su Nerijos smėlio kruopelėmis iš dešimtojo dešimtmečio pradžios ir tuo odos bei senos, bet švarios spintos kvapu, kurioje Смена ir pragulėjo visą tą laiką – iki šių Velykų.
Pardavėjo teigimu, projektas gyvuoja jau kurį laiką – jei neklystu, minėjo praeitų metų pabaigą, bet žiemos metu prekyba, pasakojo, visgi sunkokai sekėsi. Dabar gi, be manęs šitame mobiliame knygyne nuolat šmirinėjo 2-3 žmonės, o kiek užmečiau akį į pardavimų registracijos žurnalą, tai paskutinysis atverstas puslapis buvo puspilnis.
