Išmok paimti jėgą iš priešų.[…] Pavok jų pyktį ir įniršį. Tapk įnirtęs labiau už juos. Kaukis taip, lyg būtum likęs vienas tarp tūkstančio priešų ir žinotum, kad niekas tavęs neišgelbės. Tokia berserko paslaptis […]
© 1998 Lina Darbutaitė, „Sakmė apie Tjordilį“
Lūkuriuoju banko klientų aptarnavimo filiale. Pietų metas, žmonių – gana nemažai.
Beveik su trenksmu atsidaro lauko durys ir pro jas įrieda žmogysta. Nedidelė tokia, kresna, plati. Su karingai viršugalvyje surišta skarele, galingu priekiniu bamperiu biustu, pasiruošusiu drąsiai pasitikti ir išstumdyti kliūtis gyvenimo kelyje. Pustamsiai akiniai a la raginiais rėmeliais.
Bajava babulia, taip sakant.
Sustoja. Apsidairo, papūkščia ir patraukia prie automato, išduodančio kliento eilės numerį. Maigo, maigo touchscreeną, prisirenka gal penkis numerėlius. Pro akinių viršų piktai nužvelgia laukiamąją salę ir, prižygiavusi prie artimiausios atsilaisvinusios kėdės, į ją nuvirsta.
Pats lūkuriuoju jau dešimt gerų minučių, bet bobutė neištveria nė pusės tiek. Jau po penkių minučių pradeda kažką burbuliuoti, o dar po antra tiek garsas sustiprėja iki tokio lygio, kad puikiausiai viskas girdisi ir už poros metrų…
Lenkų gramatikos nemoku, tad teks pasitenkinti laisvu vertimu…
– Va, buvo laikai… ateidavai, žmonių eilė… jaunesni pamato, kad vyresnis atėjo, užleidžia… supranta, kad kojas skauda… (primenu – lyrinė herojė patogiai kūpso kėdėje) … o dabar… ateini… kažkoks kampjuteris… nieko nemato, nieko nesupranta… ir va, prieš mane čia tiek jaunuolių… o aš čia uodegoj palikta… ir aplamai, kam reikia tų kampjuterių… va, kai kažkaip ten už butą per kampjuterį moki, tai nieko primokėt nereikia, pasakojo… o iš manęs litus nulupa… o kodėl iš tų kampjuterininkų nelupa, a?..
Ir taip – visą laiką, kol laukiu savo eilės. Dudenantis monologas, visi pasitikrinant, ar aplinkiniai tikrai girdi (kad kažkas ir nesuprasti gali, matyt, nekyla nė minčių…) Kiekvienas, sulaukęs savo eilės ir einantis pas banko tarnautoją, palydimas griežtu žvilgsniu pro akinių viršų. Kas kokius tris klientus burbėjimas vis šiek tiek pagarsėja.
– O dar telefonai… visi visur kalba… gatvėj… troleibuse… net vaikai, ir tie telefonus turi… kai aš jauna buvau, pas mus miestelyje keturi telefonai buvo… ir visiems užteko… visi susitikdavo, pasikalbėdavo… užtekdavo to… aišku, dukra nupirko… nes kitaip jai prisiskambint neina… bet ir taip neina… nesuprantu aš to telefono… kam man tokio reikia… o dar turbūt ir kainuoja jie… ir kalbėt jais brangu… tai kam žmonės kalba?.. kodėl anksčiau nereikėjo tiek kalbėt?..
Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai atsiėmęs savąją žudančio žvilgsnio dozę ėjau prie banko tarnautojos, monologas jau vyko pilnu balsu, per visą salę. Kilo net mintis po visko kiek palaukti – įdomu, ar litanija būtų perėjusi į rėkimą?..
Keistokas kažkoks Eurocirkas šiemet. Ne balkanai laimėjo, roką grojo vien Pietų Europa, jei neklystu, o ir finalinis gabalas – stebėtinai vykęs. Be to, laimėjo dar ir šalis iš tų, kurios paprastai nelaimi – viena iš Didžiojo Ketvertuko.
Bet man linksmiausia dalis buvo gerb. Užkuraičio komentavimas :)
Finalo pradžia, ispanų pasirodymas. Gerb. komentatorius, kaip visada, pristato dainą ir atlikėją, prasideda šou. Dainai daugmaž įpusėjus, į sceną iššoka kažkoks nuotaikingas gezas su beanie kepurėle, pasistaipo, pasistaipo kartu su atlikėjais, paskui jį gana demonstratyviai išveda apsauga, ispanų šou nenutrūkdamas tęsiasi. Galvoju – na, kaip šitą ekscesą p. Užkuraitis pakomentuos?
O gi niekaip. Tyla.
Baigiasi ispanų daina. Atrodo, sudainuoja dar kažkas, prieš dar kitos šalies pasirodymą renginio vedėja aiškia anglų kalba praneša, kad dėl neplanuoto sutrukdymo ispanai turės galimybę dar kartą pasirodyti, jau po visų šalių pasirodymų. Gerb. Užkuraitis, šiaip jau apylaisviai versdamas visus renginio vedėjų komentarus (daugmaž po du ne itin rišlius žodžius iš sakinio), šįkart neišleidžia nė garso.
Atgroja Danija, paskutinė šalis. Į sceną išlipa ispanai. Pauzė. Nustebęs Užkuraičio balsas: „Pirmą kartą per mano dešimties metų Eurovizijos karjerą, kartojama daina. Nesupratau… nesupratau, kodėl.„1
Baigiasi ispanų pasirodymas, gerb. Užkuraitis prabyla: „Atrodo, ispanams buvo leista dainuoti dėl to, kad jų pasirodymą nutraukė kažkokie trikdžiai. Tik mes Lietuvoje jų nematėme.„2
Nematėme?
NEMATĖME?
Iš tiesų, menkniekis, žinoma, bet įsivaizduokite krepšinio rungtynių komentatorių, kažkaip pražiopsojusį keletą tritaškių ir pabaigoje žiūrovams sumurmantį: O? Kaip čia jie dabar laimėjo?.. Nu pirmą kartą per mano karjerą taip…
_____________
1, 2 citatos iš atminties, todėl galbūt ne visai tikslios.
Troleibusas, lekiantis per patį liūties šėlsmą. Balos anapus varvančio lango tykšta per kelis metrus – tiek į aukštį, tiek į tolį. Per visus įmanomus tarpelius vanduo žliaugia ir į troleibuso saloną, tykšdamas ant grindų, sėdynių, turėklų.
Žmonių vos keli. Sėdžiu į juos nugara, beveik pačiame troleibuso gale, kur sėdynės antgręžtos į priešingą pusę. Tiesiai už manęs kažkas sėdi, bet neatkreipiu dėmesio, kas.
– OBA-NA!
Balsas toks stiprus, kad net permuša ausinėse riaumojančius Black Label Society.
– EIK-TU-SAU KAIP LYJA!
…
– UAUUUU, TU MATEEEEI?
…
– OBAAAAA!
…
– GEEEEEEERAS!
Kita stotelė.
– BET TAI EIK-TU-SAAAAU!
…
– UAAAAAAAAAU!
…
– TU MATEEEEEEI???
…
– O-BA-NAAA!!!
Kita stotelė.
– BET TAI GEEEEEERAS KAIP LYJA..
…
– OHOOOOOOOOO!
…
– UAUUUU, TU MATEEEEI?
Mano stotelė. Keliuosi, stoju prie durų. Ta pačia proga atsisuku pasižiūrėti, kas ten už manęs sėdėjo.
Jauna moteris, o šalia – abiem rankomis ir net nosimi prie lango prisispaudęs kokių 5-6 metų veikėjas. Neišlaikau nešyptelėjęs. Moteris vos ne atsiprašančiu tonu:
– Jis pirmą kartą važiuoja troleibusu per lietų…
Grįžinėju namo, ir laiptų aikštelėje prie pašto dėžučių sutinku spamerį. Na, tokį, kuris spamą į pašto dėžutes mėto. Paprastai su tokiais pasisveikinu, primenu, kad didžiausia ir geriausia pašto dėžutė stovi lauke, tokia didelė, mėlyna ir su užrašu „popieriui“.
Bet šitas kažkoks kitoks… Keistas, švelniai tariant. Pamatęs mane, parausta, nusuka veidą į šoną, lyg susikūprina.
Spameris su sąžine? Oho! Lieku be žodžių, o bičiukas greit greit, taip ir nebaigęs spamint, pasiplauna. Kadangi manojoj dėžutėj kažkas jau baltuoja, išsiimu jos turinį. 102348548974874-as pasiūlymas pasikeisti langus?..
O štai ir NE!
Nesuvaržytas intymus artumas!
Vienintelis veikia 36 val.
Maistas ir alkoholis įtakos neturi
Veiksmingumą galima naudoti keletui kartą
Jau Nr.1 Lietuvoje!
Intymios vyrų paslaptys…
Ir keturi puslapiai teksto (bei vyresnio amžiaus porelės nuotraukų iš nemokamo iliustracijų banko) apie kažkokią stebuklingą erekcijos sutrikimus gydančią tabletę.
Šis tas naujo Lietuvos neelektroninio spamo pasaulyje…
Aliaskos žemės drebėjimas 1964-aisiais, ©U.S. Geological Survey
Pastaruoju metu galvoje mintys kažkaip dažnokai sukasi apie… žemės drebėjimus. Turbūt Visosnaujienos.lt antraščių skaitymo išdava :) Bet šiandien, radęs kolegos Grumlino įrašą irgi apie tą patį, susimąsčiau.
Ar dar atsimenate žemės drebėjimą Lietuvoje?
Aha. Buvo. Ir taip, uždavus aukščiau esantį klausimą,dažniausiai sulaukiama reakcija būna išplėstos akys, o po kelių sekundžių – tvirtas teiginys su sarkazmo gaidele balse: „Lietuvoje žemės drebėjimų nebūna ir negali būti.“
Paskutinysis smarkesnis žemės drebėjimas pas mus vyko prieš beveik šešerius metus – 2004-ųjų rugsėjo 21 dieną. Sako, stiprumas siekė 5 balus pagal Richterio skalę (kurią, beje iš tiesų reikėtų vadinti Richterio-Gutenbergo skale šiaip jau), ir aš puikiai atsimenu aiškiai juntamą vibraciją, bei tai, kaip ratukinė biuro kėdė su visu manimi joje pavažiavo kelis centimetrus į šalį.
Kiek atsimenu, šitą dalyką pajuto tikrai ne visi. Bet atsimenu ir džiaugsmingus šūksnius IRC kanale (kurį tuo metu naudojome kaip instant messengerį) – „e chebra! zeme dreba! davai dar! DAR!!! DARRR!!!!!“ :D
Tad šių prisiminimų paskatintas (o dar ir neseniai suskaitęs „TRUMPĄ ISTORIJĄ…„, kiek pasidomėjau apie žemės drebėjimus.
Žemės drebėjimai – ne toks jau ir retas dalykas. Vidutiniškai kasdien kur nors pasaulyje įvyksta po porą dviejų ir daugiau balų žemės virpesių. Stipriausi drebėjimai, kurie buvo užregistruoti jau ėmus matuoti Richterio skale, įvyko Aliaskoje 1964-aisiais (9,2 balo, žr. įrašo iliustraciją) ir Ramiajame vandenyne, šalia Čilės krantų, 1960-aisiais (9,5 balo).
Beje, apie pačią skalę. Richterio skalė žymi ne sugriovimų dydį (kaip neretai klaidingai įsivaizduojama), o būtent žemės drebėjimo stiprumą. Ir šiaip jau tai ne konkretus daiktas ar matavimo įrenginys, o sąvoka, ir jos „padalos“ išsidėsčiusios ne kaip liniuotėje, o eksponentiškai, t.y. 7,3 balo žemės drebėjimas yra penkiasdešimt kartų galingesnis nei 6,3 balo drebėjimas, ir 25k kartų galingesnis už 5,3 balo žemės drebėjimą.
Pats nesaugiausias miestas žemės drebėjimų atveju – Tokijas. Tai – tikra uždelsto veikimo bomba, nes miestas įsikūręs trijų tektoninių plokščių sandūroje, o pastebėta, kad žemės drebėjimų stiprumas turi tendenciją kauptis – t.y. kuo didesnė pauzė tarp drebėjimų, tuo jie būna galingesni. Paskutinįkart Tokijas savo dozę atsiėmė 1923-iaiais, gavęs 7,9 balo, tad…
Nors dažniausiai žemės drebėjimai vyksta tektoninių plokščių susidūrimo taškuose, bet taip būna ne visada. Drebėjimas gali įvykti ir pačioje plokštės viduryje. Sako, vienas baisiausių tokių buvo JAV – Naujajame Madride, Misūrio valstijoje 1811-1812 metų žiemą. Atsakantys smūgiai pasikartojo tris kartus per mėnesį su trupučiu, o efektas buvo toks, kad net ir už ~600 km esančiame Cincinatyje kentėjo kaminai. Kitas įsimintinas atvejis – 9 balų griovimo jėga 1755-ųjų Lisabonoje kaip tik per Vėlines, be perstojo krėtusi Portugalijos sostinę septynias minutes. Palyginimui – taip gerai žinomas San Fracisko žemės virpesys tetruko pusę minutės ir siekė „vos“ 7,8 balo (prisiminkite eksponentiškumą).
Beje, pirmasis aprašytas žemės drebėjimas Lietuvoje – 1328-aisiais Skirsnemunėje. Išgąsdino vargšus kryžiuočius…
Kas ką dar turi įdomaus papasakoti?.. :)
Kodėl virtuvė, vonia ir tualetas – tie kambariai, kurių šviesos jungiklis _dažniausiai_ įrengtas taip, kad jį nuspaustum _prieš_ įeidamas į kambarį, o visais kitais kambarių atvejais jis pasiekiamas _tik_ įėjus į kambarį?
(Ankstesnės įrašų ciklo apie piratavimą dalys – čia, čia ir čia.)
Šiandien – gimtadienis. Prieš ketverius metus Lietuvos parduotuvėse pasirodė pirmasis lietuviškas stambiabiudžetinis (na, čia kaip pilnametražis kinematografijoje ;) kompiuterinis žaidimas, „PSI: Sibiro Konfliktas„. Kuo tai susiję su įrašo pavadinimu ir tema? Tuo, kad man tai buvo tikrai nemaža ir tikrai maloni patirtis, ir kad iš tiesų būtent šis dalykas ir įkvėpė visą šitą piratinį ciklą.
Bet pati ciklo idėja gimė iš Eugenijaus ir jo įrašo apie LANVA kovas. Jei tiksliau, tai nuo šios frazės:
Pykdo mane tai, kad vagiantys (taip taip nevyniokim žodžių į vatą) tuo dažnai netgi didžiuojasi ir giriasi… O Lietuvos vaikai, paaugliai ir šiaip jauni žmonės tuos žmones, kurie perka legalią produkciją laiko visiškais besmegeniais neturinčiais kur dėti pinigų AR tiesiog nemokančiais pasivogti. Piratauti tapo ne tik madinga, bet ir “kieta”. Pirmam pavogti ir pažiūrėti naujausio filmo DVD rip’ą tapo tiesiog garbės reikalas.
Perskaitęs šiuos sakinius, pritariamai pakinkavau galva – prisiminiau, kai po žinutėmis apie netrukus pasirodysiantį tokį kompiuterinį žaidimą, sulaukdavai komentarų „aij, palauksiu, kol emule pasirodys, nx pirkti„.
Lietuviai – tikrai milžinų ainiai!
Aš suprantu, kad prisikviesti kelis kaimynus ir išstumti pusnyje gerrrrrai įšalusią Nissan Sunny gali kiek ir užtrukti, bet…
… susikviesti gero penktadalio namo vyriją ir nešte išnešti automobilį iš suledėjusios pusnies – čia jau ne vien už organizaciją, bet ir už užmojus pagarba!!!
Beje, finansiškai tai vargu ar apsimoka, ypač jei savanoriškai vaišini „Белый Aист„. Bet PRas – tikrai puikus :)
Šįryt prabundu nuo… lietaus garsų.
Senokai girdėtas garsas. Na, atmetus tą variantą iš garso kolonėlių :)
Atsimenu, kaip visi čia sveikino vieni kitus su kalendorine žiemos pradžia. Atrodo, prieš dvi savaites, na, gal mėnesį…
KADAAA? Prieš tris mėnesius??? Ir po savaitėlės reikės sveikinti su kalendorine pavasario pradžia?
Gal mes šalia kokios juodosios skylės gyvename?..
P.S. Kadras – vos trijų dienų senumo.
