Kolegė tinklaraštininkė Pinkcity.lt organizuoja unikalų konkursą: reikia pasidalinti savo laimės receptu – jį galima nupiešti, nufotografuoti, aprašyti, iškepti, nufilmuoti, numegzti ar kaip kitaip padaryti regimą ir lengvai suprantamą. Nugalėtojo prizas – du pakvietimai į Nokia Trends Lab vakarėlį.
Daugiau informacijos – konkursui skirtame PinkCity įraše.
O ką? Idėja tikrai gera :)
©Martynas Ambrazas
Aha, Postcrossing – čia turbūt viena iš užplūstančių ir nuslūgstančių webo bangų, bet mane ji užkabino tuo, kad sėkmingai į vieną dalyką sujungia du elementus: realųjį pasaulį ir virtualybę. Na, ir eilinį kartą skambiai tariant, panaikina sienas tarp šalių, ar kaip ten…
Esmė paprasta: realių, apčiuopiamų (neelektroninių!!!) atvirukų siuntimas ir gavimas atsitiktinai ištraukiamais adresais. Kiek tavo atvirukų pasieks adresatą, tiek jų gali tikėtis gauti ir tu.
Buvo prieš 19 metų. Atsimenat?
Grandinėje stovėjau tarp mamos ir močiutės, netoli Katedros. Atsimenu, labai stebėjausi popieriniais skirtulėliais, pritvirtintais prie žvakių, stabdančiais vaško/parafino varvėjimą – tada man atrodė labai keistas ir įdomus išradimas :)
Bet ta visa masė, kažkuo tikrai vežantys „Bunda jau Baltija“ akordai įsiminė, iki šiol.
Pabudom.
Neužmikim.
Kuo man nepatinka lietuviški muziejai? Nes jie nuobodūs. Ateini, pažiūri į virvelėmis atitvertus eksponatus, perskaitai, kad tai – n-ojo amžiaus originalai arba dar geriau – m-ojo amžiaus kopija ir eini prie kito stendo. Kartoti, kol baigsis muziejus.
Likusiame pasaulyje, kiek jo teko matyti, yra gerokai kitaip. Jei tai ne vien meninė ekspozicija, didelis šansas, kad galėsi nors keletą dalykų pačiupinėti, pakilnoti, pajusti. Ar tiesiog pasilinksminti. Vienas iš geresnių pavyzdžių – Roskildės Vikingų muziejus.
Vos įėjęs į muziejaus teritoriją, savo akimis gali pamatyti, kaip realiu laiku gaminamas vikingų laivas. Gali užuosti dervą ir šviežią medieną. Taip, tiesiai prieš tavo akis muziejaus darbuotojai-entuziastai, ar kaip juos reiktų pavadinti, stato vikingų laivą. Tiesa, truputį pamelavau – tai pamatoma ne iš karto įėjus, prieš tai dar galima pažiūrėti, kaip archeologai preparuoja neseniai iškelto laivo likučius: vėlgi – gyvai, prieš tavo nosį, be jokių atitvėrimų ir pan. Archeologinis workshopas, ar kažkas panašaus. Super.
Šalia laivo statytojų – pažintiniai workshopai vaikams (ir visiems pageidaujantiems). Gali nusikalti monetą, išsikalinėti mjolnyrą ar stebėti, kaip tai daro/moko muziejaus darbuotojai. Visur aplinkui – prieplaukos, kuriose prišvartuotos veikiančios vikingų laivų kopijos. Su kai kuriais lankytojai ir paplukdomi, tik nepataikėm į eksursijų laiką. Už nedidelio kanalo – kaip tik ruošiamos vieno istorinio vikingų žygio atkartojimo sutiktuvės – po kelių mėnesių iš Airijos į Roskildę grįžta prieš kelis metus pastatytas „Sea Stallion„. Ta proga išstatyta žygio į Airiją nuotraukų ekspozicija. Mokslininkai iki šiol spėlioja, ar tie vikingai buvo tikrai tokie kieti, ar čia tik šiuolaikiniams plaukikams taip nesisekė, bet pernai pasiekę Dubliną danai buvo vos gyvi…
Traukiame į ekspozicijų salę. Čia jau nebe kopijos, čia eksponuojamos keturių iš kanalo iškeltų laivų liekanos. Šimtmečius vandenyje pragulėjusios lentos sumontuotos į realų laivo dydį atspindinčius metalinius griaučius, visa tai pastatyta jūros fone – vaizdas nerealus… Taip pat veikia milžiniškas suvenyrų šopas, prekiaujantis viskuo, kas susiję su vikingais – pradedant šaukšteliais, runomis puoštomis skarelėmis ir baigiant runologine literatūra. Deja, daugumos stuffo kainos tokios, kad… na, tourist trap, ko norėt. Bet geras tourist trap. Daugiau tokių.
Ir galų gale patenkame į didžiausią atrakcijų zoną :) Visą salę užima laivų maketai – su kroviniu, burėmis, etc. O kampe… kampe kabo vikingiški rūbai, su visomis instrukcijomis, kaip jie dėvimi. Sprendžiant iš prašmatnumo – gana kilmingų/turtingų vikingų rūbai. Vyro, moters, berniuko ir mergaitės kostiumai. Keista, bet persirenginėja ir „laivuose“ fotografuojasi tik vaikai, suaugusiųjų kostiumai ramiai kabo ant pakabų. Naz neišlaiko. Po kelių minučių neišlaikau ir aš :)
Budintis jaunas salės prižiūrėtojas, stebėjęs mūsų fotosesiją, irgi neišlaiko ir prieina prie manęs: „No, man, I think you miss something… Try the axe!“ Ir nuveda prie ginklų krūvos. Muliažų, žinoma, bet pagamintų iš natūralių medžiagų, tad ir natūralios išvaizdos ir natūralaus svorio. Paskui dar pasičiumpu kalaviją…
Kurį laiką stebėję mūsų show lankytojai irgi sukrunta: jau ir suaugusieji puola prie kostiumų :) Salę paliekame gerokai pagyvėjusią, o prižiūrėtoją – plačiai išsišiepusį ir rodantį „OK!“ :D
Apie vikingus daugmaž tiek. O visos kelionės summa summarum – paskutiniojoje, IV-ojoje dalyje.
Aha, irgi pasiėmiau „bandomąją dozę“ postcrossing’o ;) Ta proga, pasekęs Naz pavyzdžiu, irgi užsisakiau įdomesnių pašto ženklų iš paties pašto tinklalapio. Tik toliau viskas vyksta jau kiek kitaip…
Savaitgalį patyriau šiokį tokį šoką, per kurį susirūpinau savo psichine sveikata :D Kas per daug, tas nesveika, taip sakant…
