Puikus pavyzdys to, kiek visuomenę formuoja stereotipai, yra reakcija į klausimą „Ką manai apie karštą alų?..„. Taip, nelygu kas klausia, bet dažniausiai tai palaikoma pokštu. Kai respondentą pavyksta įtikinti, kad čia visgi rimtas klausimas, jis paprastai išverčia akis bei liežuvį ir išbliauna: „ueeee, juk šlykštuuuu!„. Hm, o teko ragauti? „Nu, ne, bet ir neragaučiau, net jei kas ir duotų„…
O karštas alus šiaip jau nėra kažkoks nebežinančių ką čia dar beparduoti prekybininkų triukas. Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio skandinavai naudojo karštą alų taip, kaip mes naudojame karštos arbatos puodelį po pasivaikščiojimo žiemą. Tiesiog tam, kad sušilti (tiesa, dar įdomi detalė, nesusijusi su alaus temperatūra, būtų ta, kad tais laikais alaus kokybė buvo vertinama jo stiprumu, t.y. pats stipriausias alus buvo vadinamas „karališkuoju“, ir paprastai jo galima buvo gauti tik pas labiausiai pasiturinčius, bent jau Šiaurės šalyse)
Visgi drįstantiems išbandyti, kas visgi yra tas karštas alus, šiandien ir rytoj (III 6 ir III 7)Vilniuje kaip tik yra puiki galimybė. Kaip turbūt ir kiekvienais metais, Dusetų aludaris Ramūnas Čižas Kaziuko mugėje siūlo išbandyti alaus sriubos. „Sriuba“ gaminama pagal Ramūno senelio receptą, naudojant firminį Čižo alų bei septynis ingredientus, kurių aludaris šiaip jau labai neslepia, nes kaip pats sako, „kas iš to, jei žinosi, ką sudėt, bet nežinosi po kiek ir kada?„. Taip įtikintas, nelabai ir klausiausi receptūros, tad kiek įsiminiau, tai beržų pumpurus, medų ir lyg ajerus…
Skonis? Pripratusiems prie gamyklinio birzgalo, subrandinamo per tris savaites, greičiausiai tikrai nepatiks. Skonis tikrai savotiškas, bet ko gero, visą šitą dalyką geriausiai įvertinti galima tik sutapus dviems aplinkybėms: a) tu mėgsti alų b) yra vėsokas metų laikas.
Apibendrinant – bent jau pabandyti tikrai verta. Man pačiam pradėjo patikti tikrai ne iš pirmo karto, bet nuo kokių 2003-iųjų Kaziukas be bokalo ar poros karšto Čižo alaus – na, bent jau man – ne Kaziukas…
Skanaus!
