

So Gold, Much Empire
Aha, vėl ingressinė kelionė. Bet jei praeitą kartą Milanas buvo nelabai pamatytas, tai šįkart Vienai paskyrėm vieną papildomą dieną (be „Ingress“, bet Naz vis tiek neišlaikė, žinoma), ir to, kaip pirmam įspūdžiui, visai pakako.
Kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė 2016
Pradėkime nuo to — man patinka ginklai ir karyba. Ne fanatiškas militarizmas, ne ura-patriotizmas (šito turbūt labiausiai nevirškinu) — bet kaip valdomos (ir protingai naudojamos) jėgos idėja.
Man patinka ir Lietuvos Kariuomenė. Kiek, vis užmesdamas vieną akį, vis matau, tai jie tikrai daug ką daro taip, kaip, mano supratimu, ir reikėtų daryti. Ir progresas akivaizdus.
Ir man labai patinka, kai kariuomenė ieško sąlyčio su utėlėtais civiliais™*. O dar labiau patinka, kad ne tik ieško, bet ir pati kuria tuos sąlyčio taškus.
Kiek pastebėjau, daugelis buvusių Stokholme žino apie Vazą (jei tiksliau, tai „Vasa Museet“), bet nelabai kas žino Junibacken. O šiuos du muziejus skiria vos 200-300 metrų ir, tiesą sakant, net negaliu pasakyti, kuris man patiko labiau.
Per atostogas normalūs žmonės keliauja į Pietus – ten kur šilta, visokios jūros, paplūdimiai, maljorkos, hurgados, antalijos ir kitokios grandkanarelijos.
O dar normalesni žmonės į traukia į Šiaurę – ten, kur viskas brangu, kur ne taip karšta (bet vis tiek, apie 20-25 misterio Celsijaus, tik su gaiviu ežeriškai jūrišku vėjeliu) ir kur turistinis popsas yra vis tiek popsas, bet vis dėlto šiek tiek kitoks.
Tad šiemet, būdami neabejotinai normalesniais iš normalių (o ir pasitaikius gerai progai), atostogoms patraukėme vikingan – į Stokholmą.