Robertas Grinhilis įjungė motorą ir stebėtinai lėtai išvažiavo atgal į plentą.
– Vili, drauguži, nesikrimsk.
– Kiek galima krimstis, – atsakė Vilis. – Dabar aš mokausi taikytis.
– Su kuo taikytis?
– Su tuo, kad šiandien rasiu lobį – skrynią žuvų konservų ir nė vieno atidarytuvo, o rytoj tūkstantį atidarytuvų ir nė vienos konservų dėželės.
© 1962 Ray Bradbury, „A Miracle of Rare Device“
Turbūt turėčiau laikyti save nestandartiniu lietuviu. Kai visi ten kaifuoja nuo pavasario, vasaros ir paplūdimių, man kažkaip daug labiau patinka ruduo, žiema ir pelkės.
Kodėl? Turbūt todėl, kad tada/ten ramiau. Ir mažiau žmonių.
Prieš porą savaičių mes su Naz ir Gijumi bei Laru buvome nulėkę į Varnikų botaninį-zoologinį draustinį.
Apgailestauju, bet dėl tam tikrų itin brandžių lankytojų itin intelektualios, prasmingos ir konstruktyvios veiklos, komentarai nuo šiol Riedančiose Uolose bus moderuojami.
— Butelį ir taurelę, — paprašė Doilas.
— Parodyk grynuosius, — atsiliepė Benis.
Doilas padavė jam vieną dvidešimties dolerių banknotą, kuris buvo toks naujas, kad jo šiugždesys griausmu nuskardėjo baro tyloje. Benis labai atidžiai jį apžiūrėjo ir pasiteiravo:
— Kas gi tau juos gamina?
— Niekas, — atsakė Doilas, — aš juos gatvėj renku.
Benis ištiesė jam butelį ir taurelę.
— Baigei darbą? Ar tik pradedi?
— Baigiau, — tarė Doilas. — Fotografavau senį Dž. Hovardą Metkalfą. Vienas žurnalas užsakė jo portretą.
— Tą gangsterį?
— Jis dabar ne gangsteris. Jis jau penketą ar šešetą metų legalus. Jis magnatas.
— Tu norėjai pasakyti „turčius“. Kuo jis dabar užsiima?
— Nežinau. Bet kad ir kuo užsiimtų, gyvena neblogai. Turi padorią lūšnelę ant kalvos. O pats – žiūrėti nėra į ką.
— Nesuprantu, ką jame surado tavo žurnalas?
— Galbūt jie nori išspausdinti pasakojimą apie tai, kaip pravartu būti doru žmogumi.
Doilas prisipylė taurelę.
— Man kas, — filosofiškai nutęsė jis. — Jei man sumokės, aš ir kirminą nufotografuosiu.
— Kam reikalingas kirmino portretas?
— Ar maža pasaulyje psichų! — atsiliepė Doilas. — Gal kuriam ir prireiks. Aš neklausinėju. Žmonėms reikalingos fotografijos, ir aš jas darau. Ir kol man už jas moka, viskas tvarkoj.
© 1958 Clifford Donald Simak, „The Money Tree“
Po velnių, negi VISA TAI jau buvo ir prieš pusę amžiaus?..
Prieš savaitę kelioms dienoms buvome nulėkę rudeniškai paatostogauti į Dusetas. Apšarmojusios pievos, apledėję prūdai, ūžianti krosnis… Būtų galimybė, pasilikčiau ten bent mėnesiui.
Deja, pavyko tik greitai su fotoaparatu perbėgti per apylinkes…
Kitą mėnesį sueis treji metai, kaip dirbu žiniasklaidos sferoje. Įdomus tai dalykas, bet jos principas – ganėtinai paprastas ;) Šiandien va draugas (beje – medikas!) mestelėjo anekdotą, puikiai iliustruojantį šiuolaikinį informacijos plitimo modelį:
Zimbabvė. Pas gydytoją ateina pacientas.
– Daktare, man nukrito ausys!
– Na, čia kažkokia fignia… O ką jūs prieš tai darėte?
Sakoma, kad šalies brandumą parodo jos sugebėjimas kurti anekdotus apie savo pačios nelaimes. Ekscentriška idėja, bet mano manymu, pakankamai logiška ir teisinga.
Šiame klipuke – reakcijos į rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje perkėlimas į „Žvaigždžių Karų“ visatą. Taiklu, sąmojinga ir autentiška :)
Savaitgalį patraukėme šiek tiek pasibastyti po Pučkorių apylinkes. Labai pasakoti nėra ką, tad iškart – prie vaizdų ;)
