Turbūt turėčiau laikyti save nestandartiniu lietuviu. Kai visi ten kaifuoja nuo pavasario, vasaros ir paplūdimių, man kažkaip daug labiau patinka ruduo, žiema ir pelkės.

Kodėl? Turbūt todėl, kad tada/ten ramiau. Ir mažiau žmonių.

Prieš porą savaičių mes su Naz ir Gijumi bei Laru buvome nulėkę į Varnikų botaninį-zoologinį draustinį.

Super vieta! Kilometrai (tiesa, slidaus) lentinio tako, saulėlydyje švytintis skaidrus vanduo, kemsynai, atviros erdvės, miškas… Vietomis apimdavo jausmas, kad klajoji kompiuterinio žaidimo pasaulyje – prieš minutę žygiavęs po kemsynus, be jokio ryškesnio perėjimo iškart patenki į šimtametį, prietemoje dunksantį eglyną, iš eglyno – į banguojančias kalvas su išsimėčiusiais senoviniais ąžuolais. Bet pasirodo, realiame pasaulyje irgi taip būna :)

Jau pati pažintinio tako pradžia žada neblogų vaizdų. Netikėti pakilimai ir nusileidimai, staigūs posūkiai ir iš to atsirandančios įdomios erdvės bei peizažai.

Kalvotumas gana greitai baigiasi ir prasideda pelkė. Lygi, rami, rudeniškai minganti žemapelkė. Pirmasis tiltelis – dar komfortabilus, su turėklais :) Veliau bus įdomiau!

Pakankamai daug atviro vandens. Atvažiavome jau saulei besiruošiant ristis žemyn, tad prisižiūrėjome daug gražių atspindžių.

Patogios atramos baigėsi ;) Šiaip įdomu, koks tokių takų praeinamumas žiemą, kai viskas pasidengia tokiu smagiu leduku?..

Pelkės vanduo – pačių įvairiausių atspalvių. Čia – turbūt dėl dugne nusėdusių lapų – rudas. Ir sakykit ką norit, bet primena Neverending Story :)

Pataisų kolonijos man kažkiek primena miniatiūrinius dangoraižių kompleksus. Kas ten žino, gal kokioms bakterijoms taip ir yra :)

Ne visa teritorija yra žemapelkė. Yra ir šiek tiek aukštapelkės. O šioje auga net visai nepelkiško dydžio pušys…

… ir Ziboldo obelys :)

Toliau aplinka pasidaro kiek sausesnė…

… nors lapai, padengę žemę, vis dar verčia slysčioti.

Varnikų draustinyje yra keturi ežerai – kažkada anksčiau buvusio vieno didelio ežero liekanos. Sprendžiant pagal formą, čia turbūt Ilgelis.

Nušviesti besileidžiančios saulės, tie patys anksčiau gličiais atrodę lapai nušvinta visiškai kitomis nuotaikomis. Lothloerienas pavasarį, ar ne? ;)

Kaip jau minėjau, staiga prasideda miškas. Perėjimas iš pelkės į mišką trunka… na, maksimaliai 20 žingsnių.

Miške tikrai daug išvartų…

… ir dažnos jų primena tikrus mikromiestus:)

Miške taip pat pasitaikė nemažai tokių savotiškų, charakteringų šakų, kuriančių kažkokias keistas erdves.

Visą pažintinį taką neskubėdami apėjome per pusantros valandos. Vėliau dar nusprendėme susirasti kažkur netoliese esantį Varnikų piliakalnį, bet suradę, kaip kad su tais piliakalniais dažnai nutinka, nusivylėme – na, tiesiog paprastas kupstas šalia kelio, ir tiek. Nebūtų ženklo, pats vargiai susiprastum…

Kad jau buvome prie Trakų, tai nusprendėme pavakarieniauti kibinais. Kadangi išvykos metu taip ir nepavyko sutikti jokios gyvūnijos, tai nutraukiau nors apuoką, gyvenanti ant Senosios Kibininės stogo :)


O kol vakarieniavome, saulė jau ir pasislėpė anapus miškų ir ežerų. Grįžtant atgal, pro automobilio langą dar pavyko nusivogti jos gabalėlį…

Beje, kas priskaitė iki čia – well, galite pasveikinti Riedančiąsias Uolas: šiandien sueina lygiai dveji metai nuo pirmojo įrašo :) Manyčiau, tinklaraštis per tą laiką gerokai keitėsi, pokyčių bus ir ateityje (turbūt sugrįšiu prie muzikos ir kino temų, nes iškelti jas į atskirą projektą, kaip buvo planuota, kol kas per daug darbo). Ačiū tiems, kas lankosi čia – tikiuosi, uolos jums suteikia tiek pat malonumo, kiek ir man ;)