Šiandien – pusantrų metų, kaip esu tėvas. Vaikis šiuo metu ramiai miega, tad galiu ramiai rašyti tekstą apie tai, kuo paskutiniu metu ūžia visi lietuviškieji internetai – apie gimdymą namuose.

Žiežirbų pasklisdavo ir anksčiau, bet liepsną turbūt įpūtė kažkokios ten akušerės atviras laiškas apie tai, kaip ją bylinėja už tai, jog ji priiminėjo gimdymą namuose. Pagrindinė internetuose girdima melodija yra tokia: „Kaip taip galima – gimdyti Lietuvoje namuose legalu, bet kad naminiame gimdyme padėtų medikas – jau nebe?“

Prisipažinsiu, man truputį keista, kad prašokamas kitų medicininių paslaugų implementavimas namų aplinkoje – pavyzdžiui, ligonių kasų finansuojamos stomatologo paslaugos. Juk daugeliui jau vien stomatologo krėslas padidina kraujo spaudimą, nervintis pradedama prieš keletą dienų, o juk jei viskas vyktų namuose – streso būtų daug mažiau.

Bet ne, iškart griebiamasi turbūt svarbiausios gyvenime (net ne vieno, o dviejų žmonių gyvenimuose) paslaugos – gimdymo.

Kai tuo tarpu nebegalime išsikviesti gydytojo į namus, ir visam karščiuojančiam, kosėjančiam ir kitais būdais bakterijų civilizacijas skleidžiančiam prie -20°C tenka važiuoti į polikliniką – kad sėkmingai platintum epidemiją ir ten.

Pagrindinis argumentas – jei gimdymas normalus, jei akušeris/akušerė profesionalūs, tai viskas OK, nieko daugiau nereikia, o streso gimdyvei mažiau.

Patikėkite – normalus, tiesiog tobulas ir pavyzdinis gimdymas, pateisinantis visas akušerių-ginekologų prognozes gali tapti komplikuotu per kelias minutes. Šitą džiaugsmą patyrėme patys.

Per kelias minutes. O per kiek laiko atvyksta greitoji?

Ne, aš nesu prieš gimdymą namuose. Tai – iš tiesų kiekvieno pasirinkimo laisvė. Bet neįsivaizduoju, kaip dabartinėmis aplinkybėmis galima būtų užtikrinti saugų gimdymą namuose. Su maksimaliu apsidraudimu, kad jei kas – iškart prisistatys brigada, atsiras operacinė, gydytojų konsiliumas. Kad po pusantrų metų galima būtų švęsti sūnaus pusantragimtadienį, o ne degti žvakutę.

Mano geras draugas dirba Greitojoje Medicinos Pagalboje (toliau – GMP). Patikėkite, iš vidaus viskas atrodo dar baisiau, nei matome mes, pacientai. GMP trūksta visko – įrangos, personalo, apie finansavimą net nekalbu. Taigi, nesusitvarkome su GMP, bet pradedame svaičioti apie kažkokias specialias GGP (Greitąsias Gimdymo Pagalbas)? Ar vis dėlto ekstremaliu atveju atiduodame motinos ir vaiko gyvybes į GMP rankas? Kurių pamaina, beje, trunka 24 val. – ar pageidautumėte, kad jūsų vaikį priimtų žmogus, per parą miegojęs kokias 3-4 valandas (jei pasisekė) ir tą parą iškvietimų buvo tik kokie 7-10? Tiesa, vienąkart šiame budėjime jau reikėjo gelbėti narkomaną, jei dar neturintį AIDS, tai hepatitą tikrai, bet tai nieko, viskas jau praeity, ponia, prašom išsižergti, aš susitvarkysiu…

Žinoma, teplioju perdėtai tamsiomis spalvomis. Bet būtent – aš norėčiau, kad būtų galima apsidrausti nuo visokių tokių ekstremalių atvejų. Gimdymo idėja namuose – turbūt tikrai nebloga idėja, bet kaip ją įmanoma būtų užtikrinti realybėje pas mus – visiškai neįsivaizduoju.

Todėl siūlau ne iškart kopti į Everestą, o pradžiai apsirankioti šiukšles vietinės Juozapinės apylinkėse. Pavaikščiosime keliolika kartų su šiukšlių maišais aukštyn-žemyn, išryškės alpinistinio pasirengimo problemos, galima bus įtraukti į strateginį planą tai, ko reikės Everesto šturmui.