Visai netikėtai gavau „Vėją nuo jūros„. Kažkur planų kamputyje tikrai kirbėjo mintis šią knygą įsigyti, bet kadangi gana skeptiškai (nors ir patriotiškai) žiūriu į lietuvišką fantastiką, skubėti tikrai neketinau. O čia – bac, viršelio autorė, pasirodo, Cathy, ir dar kaip tyčia tiesiai iš knygos pristatytmo atvažiuoja pas mus į sodybą savaitgaliui… Na, negi į klausimą „tau paimti?“ atsakysi neigiamai?

Dar pasiaiškinsiu dėl skepticizmo lietuviškosios fantastikos atžvilgiu. Ne, man ji ne itin patinka ne dėl to, kad ji lietuviška, o lietuviai nieko negali padaryti gerai. Nepatikliai į ją žiūriu, nes neskaičiau nė vieno lietuvių rašyto man 100% patikusio romano. Pažiūrim, ką turim.

Turbūt žymiausiu kūriniu reikėtų laikyti „Šelmį mėnulį„. Taip, knyga neabejotinai stipri, liaupsinama tikrai ne veltui, bet… pirma, ji juk parašyta net ne lietuviškai, o tik neseniai išversta į lietuvių kalbą (kas dar nežino, knygos autorius – Audrius Budrys – lietuvių kilmės amerikietis, Lietuvą palikęs, kai jam buvo 5-eri). Antra… na, taip, klasika čia, klasika, bet… na, svetima ji kažkokia. Neaktuali. Nelimpanti prie dūšios, kaip pasakytų paprastas žmogus. Paskaitai ir padedi, kažkaip nebetraukia skaityti antrą ar trečią kartą. Gal dar pakankamai nesubrendau?..

Antrasis punktas galioja kitai lietuviškajai (būtent – jau lietuviškajai, o ne lietuvių kilmės) klasikai – A. Norbuto „Nemirtingumo lygčiai„. Galbūt ir klystu – paskutinįkart knygą bandžiau skaityti būdamas paauglys, ir be pagarbos jausmo „klasikui“, nieko kabinančio neradau. Nuobodoka, ir tiek.

Turim ir naujosios kartos grandų. Justinas Žilinskas, išleidęs tiek mokslinės, tiek maginės fantastikos. Vietomis šmaikštus, pasistengia ir moksliškai pagrįsti, bet kūryba – labai jau lengvutė, ne tokia, kuri verčia prilipti prie knygos. Iki šiol Justiną laikiau stipriausiu (ir akivaizdu – produktyviausiu) lietuviškosios fantastikos jaunosios kartos rašytoju. Iki šiol turbūt tokiu ir buvo. Bet, dabar, kai atsirado su kuo palyginti – pozicija keičiasi…

Dar yra Bangis, t.y. Gintautas K. Ivanickas. Vėlgi – lyg ir nieko, tautiniai motyvai, bet… na, žolelių arbata tai, o ne kisielius, ar juo labiau – ne tirštas, maloniai tamsus naminis alus. Naivoka, lengva, kažkaip nebesinori skaityti antrą kartą, nors suskaityti nors vienąkart – neabejotinai verta. Tiesa, turbūt pirmas lietuviškos fantastikos autorius su tokiomis atviromis erotinėmis scenomis, peraugančiomis gal net ir į šį tą daugiau…

A, dar yra Gediminas Kulikauskas. Rašo tikrai neblogai, bet kad nieko rimto neišleidęs, išskyrus porą apsakymėlių „Geriausioje Lietuvos Fantastikoje“. Dėl ko tikrai gaila.

Ir va, pagaliau priartėjame prie įrašo kaltininko. „Vėjas nuo jūros„. Anotacijos ir reklama ne itin sužavėjo – toks žanrų mišinys, kaip siaubas ir fantastika, man kažkodėl kvepia kai kurių 9-ojo dešimtmečio filmų pigumu. Fantastika, nes ateiviai, siaubas, nes jie grobia ir daro ką nors „baisaus“ žmonėms – tokios pirmosios mintys. Bet „Vėjyje…“ – nieko panašaus į tai. Pirmoji knygos dalis – toks skanus nervų įtempimo ir veiksmo mišinys, pagardintas (man) labai skaniais teisingos šyzos motyvais. Haliucinacijos aprašomos būtent taip, kaip jos ir turi būti aprašomos – pernelyg nesistengiant sužavėti skaitytoją jų nuostabumu, o tiesiog pateikiant tai kaip vaizdą, įtakojantį veiksmą. Ne, herojus nemaišo realaus gyvenimo su jo smegenų sukuriamuoju – riba visada yra, tiksliau, labai greitai išaiškėja.

Antroji knygos dalis – sveika, o kaip knygos pabaigoje išaiškėja – pakankamai logiškai (knygos rėmuose) pagrįsta mokslinė fantastika. Siaubas čia ir baigiasi – jo vietą užima susidomėjimas „kas, kodėl ir kaip čia vyksta?„. Atsiranda (man) labai skanus archajiškumo prieskonis – atsklinda iš tų laikų, kai Lietuvos teritorijoje nebuvo net Perkūno ir kitų, jau rašytiniais šaltiniais uždokumentuotų dievų… Kai šamanizmas buvo tikras.

Knyga pasižymi visais sci-fi privalumais – iki beveik paties galo vyraujančiu nenuspėjamu, bet kaip pabaigoje paaiškėja – visiškai logiškai išsirutuliojančiu siužetu, (man) sunkiai suprantamais, dėl to ir kiek nuobodžiais moksliniais terminais – neišvengiamu šio žanro atributu. Kai pagalvoju, jei viską suprasčiau, turbūt ir neįdomu būtų ;)

A. Katkevičius parašė gal kiek ir reklamizuotai (akivaizdu – aplinkybės reikalavo), bet ir taikliai: „Ekranizuoti galima drąsiai.„. Ir, kaip įsivaizduoju, pakankamai nesunkiai. Didelių spec. efektų nereiktų, tiesiog atsakingesnio kameros darbo ir rimtesnio požiūrio į rezultatą, nei matomas dabartiniuose (o ir ligšioliniuose) lietuviškuose TV serialuose. Kino-FX komandą, kiek teko susidurti, turim tikrai neblogą, tereikia mokėti sąžiningą atlyginimą, arba sąžiningai suintriguoti projektu ir po to sąžiningai spardyti stambiausius jų raumenis, kad judėtų į priekį.

Ne, netikiu, kad kas nors tuo užsiims. Bet tikrai galėtų. Kaip gera pasvajoti – turėtumėme pirmąjį lietuvišką mokslinės fantastikos/siaubo filmą…