Balkone turim lesyklą. Lepinam visokias zyles, karklažvirblius, svilikus. Šeriam tokiais grūdų mišiniais – iš saulėgražų, sorų, dar kažko ten – gyvūnų parduotuvėse būna pirkti.
Kaip tik baigėsi eilinė pakuotė, užsuku į parduotuvę.
O joje, bet manęs, tik vienas klientas.

BET UŽTAT KOKS!

Turbūt du metrai aukščio. Turbūt tiek pat pločio. Pilvas alui irgi bent 20 l talpos. Galva plikai skusta, tatuiruota, barzda iki krūtinės. Tikrai panašus į Kerry Kingą. Ant kerzų – keli kilogramai sagtelių ir kitokių apkaustų. Pirštinės su atvartais, irgi žiba skaisčia geležim. Koža su neįskaitomu antsiuvu per visą nugarą.
Pirma mintis – va, atėjo maisto ar kokio įrenginio savo pitubliui, rotveileriui ar bent gaujai Čekoslovakijos vilkšunių. Stovi prie vienos lentynos, į kažką įsispitrijęs giliai įsodintom akutėm spokso.

Patraukiu prie lesalų skyriaus ir palengva imu slinkti palei lentynas. Netinka, netinka, netinka… nematyti to mišinio, kurio reikia. Paimu grūdų ir kažko neaiškaus kamuolį, prie kurio parašyta, kad specialiai lesinti lauko paukščiams.
Staiga pašonėj išgirstu žemą riaumojimą tokia intonacija, lyg jau tuoj tuoj į galvą gausiu:
– Ė, šito nepirk, b!@. Nelesa šito ni@&*a!
Atsisuku. Keriskingas ištiesia leteną į lentyną… ištraukia mano ieškomą mišinį ir ištiesia:
– Vo, šitą imk. Šitas za!@&ys!

Taip ir stovėjau suakmenėjęs su pakuote rankoje, kol bičas nušleivojo prie kasininkės, o paskui išriedėjo lauk.