„Kam įdomu būtų skaityti, kaip mano šefas rytą išeina į darbą, o vakare pareina gyvas ir sveikas? Bet sykį iš skersgatvio išlindo pora vyrukų, atėmė auksinį laikrodį, pamušė akį ir juoko dėlei paleido be kelnių, o kitą dieną apie tai jau trimitavo visi televizoriai. Vieną vakarą aludėje kilo muštynės, ir aš sugurinau nosį tokiam išsišokėliui, o kitą dieną atsidūriau kriminalinėj kronikoj. Prieš tai daugybę kartų buvau toje aludėje, bet joks laikraštis niekada nei žodžiu neužsiminė, kad aš vakar išgėriau bokalą alaus, sumokėjau iki paskutinio cento, atsisveikinau su barmenu ir nieko net nepastūmęs išėjau vėl pro duris.
Kam įdomu būtų skaityti apie tokius gerus ir kasdieniškus dalykus? Tūkstančiai automobilių rytą išvažiuoja į kelius ir gatves, bet televizorius parodo tiktai tuos, kurie pavirto metalo laužo krūva – jie susidūrė, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą arba užsidegė neaiškiomis aplinkybėmis. Milijonai žmonių išskrenda atostogauti, bet į televizorių papuola tik tie, kurių lėktuvas nukrito, autobusas apsivertė, arba jie patys prisidarė velnių, nes išvažiavo už ministerijos pinigus ir gerai nesutvarkė visų dokumentų, o grįždami mėgino pranešti pro muitinę narkotikų siuntą. Kiekvieną laisvą minutę žiūrint tokius ir tokius žinių rinkinius, televizoriaus aukai ima atrodyti, kad aplink vieni vagys, vienos nelaimės, o keliuose vyksta nepaprastas karas velniai žino tarp ko. Negana to, žemė vis dreba ir dreba, audros nusiaubia tai Kaliforniją, tai Pakistaną, galas žino, kas bus su Šilale rytoj?“
