Kada paskutinįkart matėte animacinį filmą apie… airių vienuolius ir knygų perrašinėjimą viduramžiais? Kada? Niekada iki šiol?
Aš taip pat.

Iš tiesų, jei jau animacija ir viduramžiai – tai jau visokie riteriai, valdovai, princesės ir kitas romantinis popsas. Savaime suprantama, juk animacija visgi dažniausiai kuriama vaikams, o jiems ko niūresnio ar gilesnio bijoma siūlyti (turbūt todėl, kad žiūrėk, dar ims ir patiks. Ir užaugs ne reklaminių stendų mėsa, o ironiškais, kritiškais, baisiausia – mąstančiais piliečiais…) Jau užtenka prisiminti, kaip buvo užsipulta dar palyginus švelni animacinė N. Gaimano „Coraline“ versija…

Ar tai reiškia, kad „The Secret of Kells“ – tamsus, niūrus animacinis filmas apie tai, kaip trumparegiai vienuoliai, įbedę nosis į pergamentus tamsiuose ir vėjo košiamuose skriptoriumuose, vargsta vardan kultūros ir civilizacijos spindulėlio ir nors kiek šviesesnės rytojaus vilties?
Anaiptol.

„Kellso paslaptis“ – puikus pavyzdys, kaip galima sukurti nebanalią, pakanakmai atmosferišką animacinę juostą, kur gūdumas persipina su jaukumu, humoras – su rimtumu, o krikščionybė – su pagonybe.

Keista, bet čia visai netrukdo ir šių laikų, modernusis piešimo stilius, taip išpopuliarėjęs visokiuose „Catroon Network“, kai objektai piešiami stilizuotai ir hiperbolizuotai. Tiksliau, ne tik netrukdo, bet netgi ir padeda – kai nėra smulkių detalių, už kurių gali užkliūti akis, imi kažkaip žiūrėti plačiau. Ne, nesu tokio piešimo stiliaus gerbėjas, bet, turiu pripažinti, čia jis panaudojamas tikrai sėkmingai.

Tik pradėję žiūrėti, neišsigąskite. Pats,nieko nežinodamas apie juostą ir žiūrėdamas treilerį, nusprendžiau, kad čia naujosios rusų animacijos „šedevras“ – na, iš tos serijos, kaip ten visokie slibinai Gorinyčiai su savo Dobryniom Nikitičiais ir panašiai. Ačiū dievams, ne. Nors piešimo stilius kai kuo ir panašus, bet atlikimo technika, idėja – iš visiškai kitos lygos. Pavyzdžiui, daugelyje vietų viskas lyg liejama akvarele. Gražu, netikėta ir įdomu.

Jei jau prakalbom apie palyginimus, tai man „Kellso paslaptyje“ iškilo ir kita, geresnė asociacija. Vietomis kai kas kai kur ganėtinai supanašėja su H.Miyazakio „Princese Mononoke“ :) Cool!

Pagrindinė filmo bėda?
Jis per trumpas. Atrodo, viskas tik įsivažiuoja, pagaliau pradeda artėti kažkokia (kaip įprasta, tikiesi kad griausminga ir pergalinga) kulminacija, ir … bac! Viskas. Jausmas, lyg kūrėjams staiga būtų baigęsis biudžetas ar kažkas būtų iškirpęs bent pusę juostos palikdamas tik paskutinę minutę, kur viskas laimingai baigiasi.

Bet pabandyti žiūrėti verta. Galų gale, neilgas jis – 75 minutės. Be to, turbūt vienintelis animacinis filmas apie IX amžiaus Airiją, vienuolynus, vikingus ir… žinoma, katę ;)