2010-ieji buvo super!
2011-ieji bus dar geresni.
Čia rimtai.
Monthly Archives: gruodžio 2010
Patyrimai #11: Paukščių ekspertas
Balkone turim lesyklą. Lepinam visokias zyles, karklažvirblius, svilikus. Šeriam tokiais grūdų mišiniais – iš saulėgražų, sorų, dar kažko ten – gyvūnų parduotuvėse būna pirkti.
Kaip tik baigėsi eilinė pakuotė, užsuku į parduotuvę.
O joje, bet manęs, tik vienas klientas.
BET UŽTAT KOKS!
Turbūt du metrai aukščio. Turbūt tiek pat pločio. Pilvas alui irgi bent 20 l talpos. Galva plikai skusta, tatuiruota, barzda iki krūtinės. Tikrai panašus į Kerry Kingą. Ant kerzų – keli kilogramai sagtelių ir kitokių apkaustų. Pirštinės su atvartais, irgi žiba skaisčia geležim. Koža su neįskaitomu antsiuvu per visą nugarą.
Pirma mintis – va, atėjo maisto ar kokio įrenginio savo pitubliui, rotveileriui ar bent gaujai Čekoslovakijos vilkšunių. Stovi prie vienos lentynos, į kažką įsispitrijęs giliai įsodintom akutėm spokso.
Patraukiu prie lesalų skyriaus ir palengva imu slinkti palei lentynas. Netinka, netinka, netinka… nematyti to mišinio, kurio reikia. Paimu grūdų ir kažko neaiškaus kamuolį, prie kurio parašyta, kad specialiai lesinti lauko paukščiams.
Staiga pašonėj išgirstu žemą riaumojimą tokia intonacija, lyg jau tuoj tuoj į galvą gausiu:
– Ė, šito nepirk, b!@. Nelesa šito ni@&*a!
Atsisuku. Keriskingas ištiesia leteną į lentyną… ištraukia mano ieškomą mišinį ir ištiesia:
– Vo, šitą imk. Šitas za!@&ys!
Taip ir stovėjau suakmenėjęs su pakuote rankoje, kol bičas nušleivojo prie kasininkės, o paskui išriedėjo lauk.
Kodėl gyvenimas atrodo baisus
„Kam įdomu būtų skaityti, kaip mano šefas rytą išeina į darbą, o vakare pareina gyvas ir sveikas? Bet sykį iš skersgatvio išlindo pora vyrukų, atėmė auksinį laikrodį, pamušė akį ir juoko dėlei paleido be kelnių, o kitą dieną apie tai jau trimitavo visi televizoriai. Vieną vakarą aludėje kilo muštynės, ir aš sugurinau nosį tokiam išsišokėliui, o kitą dieną atsidūriau kriminalinėj kronikoj. Prieš tai daugybę kartų buvau toje aludėje, bet joks laikraštis niekada nei žodžiu neužsiminė, kad aš vakar išgėriau bokalą alaus, sumokėjau iki paskutinio cento, atsisveikinau su barmenu ir nieko net nepastūmęs išėjau vėl pro duris.
Kam įdomu būtų skaityti apie tokius gerus ir kasdieniškus dalykus? Tūkstančiai automobilių rytą išvažiuoja į kelius ir gatves, bet televizorius parodo tiktai tuos, kurie pavirto metalo laužo krūva – jie susidūrė, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į namą arba užsidegė neaiškiomis aplinkybėmis. Milijonai žmonių išskrenda atostogauti, bet į televizorių papuola tik tie, kurių lėktuvas nukrito, autobusas apsivertė, arba jie patys prisidarė velnių, nes išvažiavo už ministerijos pinigus ir gerai nesutvarkė visų dokumentų, o grįždami mėgino pranešti pro muitinę narkotikų siuntą. Kiekvieną laisvą minutę žiūrint tokius ir tokius žinių rinkinius, televizoriaus aukai ima atrodyti, kad aplink vieni vagys, vienos nelaimės, o keliuose vyksta nepaprastas karas velniai žino tarp ko. Negana to, žemė vis dreba ir dreba, audros nusiaubia tai Kaliforniją, tai Pakistaną, galas žino, kas bus su Šilale rytoj?“
Gruodžio 8-oji: Dimebag & John
Guodžio 8-oji – diena, kai muzikos pasaulis neteko dviejų neeilinių muzikantų. Johno Lennono ir Dimebago Darrello. Abu žuvo nuo kulkų: vienas – gatvėje, kitas – scenoje. Beje, dar ir tuo pačiu paros metu – vėlų vakarą. Abu buvo nužudyti savo fanų.
Mirtis skiria 24 metai – Johnas mus paliko 1980-aisiais, Dimebagas – prieš šešerius metus.
Nežinau nė vieno gabalo, skirto Lennono atminimui, bet Dimebagui – yra. Tiesa, ne kurta, bet tik dedikuota Darrellui, bet dainos autorius, senas žuvusiojo draugas Zakk Wylde yra pasakęs: „aš žiūrėjau į dainos tekstus ir tiesiog pasakiau: žmogau, tai turėtų būti Dime’o melodija! Tad mes ją ir padarėm Dime’o daina„. Iš to ir gimė videoklipas.
[video:youtube:6WwNvt0l31Q]
