Minolta X700, Fujifilm Superia ISO 200

Tie, su kuriais susiduriu dažniau, jau žino apie paskutinįjį mano pomėgį. Ne visai pomėgį – tiesiog jau palyginus seno pomėgio naują inkarnaciją – juostinę fotografiją.

Atrodo, kas čia tokio stebuklingo? O visgi – nedidelis stebuklas :) Seniai pamirštas stebuklas, nes pirmi keli šimtai mano gyvenime padarytų kadrų ir buvo juostose – juodai baltose ar skaidrių. Ir ne kokia kinietiška muiline, o garbinga sovietine lomo Смена-2 – ta pačia, kuri štai dabar guli ant mano stalo. Rudame aptrintame odiniame dėkle, su sunkiai vaikščiojančiu diafragmos mechanizmu ir užraktu, kurį prieš kiekvieną kadrą reikia „užtaisyti“. Su Nerijos smėlio kruopelėmis iš dešimtojo dešimtmečio pradžios ir tuo odos bei senos, bet švarios spintos kvapu, kurioje Смена ir pragulėjo visą tą laiką – iki šių Velykų.

Ji kol kas dar be juostelės – turbūt nuo 1996-ųjų ar 1997-ųjų. Dabar daugiausia žaidžiu su Jago paskolinta Minolta X700. Bet netrukus ateis ir „Smenos„, ir FED-5b eilė…

Ką dažniausiai galima išgirsti apie juostinę fotografiją? „Kai su juosta, ir nuotrauka kitokia kažkokia„. Visiškai su tuo sutinku. Bet iš tiesų nelengva paaiškinti, kuo ta nuotrauka tokia jau kitokia… Taip, galima kalbėti apie kadro, tonų švelnumą, subtilumą, bet lyg ir dar kažko trūksta…

Bent jau man vienas iš tų dalykų yra natūralumas. Tas natūralumas, kurį kuria (dažniausiai nenauja ir tikrai netobula) mechaninė kamera ir juostelės chemija. Pasakysiu atvirai – labai nemėgstu „išlaižytų“ kadrų, kur visos dulkelės nuvalytos, netinkami debesėliai fone išvalyti ir nuotrauka tiesiog švytėte švyti švara bei skaidrumu.

Sutinku, gal tai tik pereinamasis laikotarpis (nors pats potraukis fotonatūralumui štai jau laikosi kelerius metus), galbūt man taip atrodo tik dabar ir gal po pusmečio jau kaifuosiu nuo nutinkuotos ir sterilizuotos mados fotografijos, bet dabar jausmai būtent tokie :) Dulkelės, juostelės įbrėžimai – KAIFAS!

Dar kitas malonus juostinės fotografijos efektas – ji perkelia laike. Rimtai. Žvilgtelėkite į Naujosios Vilnios panoramą ten kažkur apačioje. Nežinočiau kada fotografuota, pats sakyčiau, kad kažkada septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje. O iš tiesų… prieš mėnesį.

Kitas (bent jau man asmeniškai) itin daug džiaugsmo atnešantis dalykas – visa ta mechanina. Trrriaukšt! Persukam kadrą. Klankšt! Užraktas suveikia, rodos, net su atatranka :D Na ir žinoma, senose kamerose – stiprių pirštų reikalaujanti diafragma… KAIFAS!

Savotišką intrigą išlaiko ir galutinio rezultato laukimas. Kol kas dar neįsigijau juodai baltų juostelių – pirma reikia atgaminti įgūdžius su pigesnėmis ir ateljė ryškinamomis spalvotosiomis – tad nuo kadro padarymo iki jo pozityvo pamatymo ekrane visgi praeina nuo savaitės iki trijų. Bėda vienintelė – nėra EXIFo :D Nors ir tai galima išspręsti nedidelio bloknoto pagalba ;)

Žodžiu, juosta yra gėris. O kad nebūtų vien žodžiai, tai ir keletas vaizdų – ir archyvinių, kuriuos pavyko atkapstyti iš 199x-ųjų, ir iš praeitos savaitės :) Klankšt!

Вилия Авто, nebeatmenama rusiška fotojuostelė ISO 100
Kadras iš pirmosios nuosavomis rankomis ryškintos juostelės, su aiškiai nezgrabnai įsukta į ryškinimo būgnelį juosta :) Veiksmas kokiais 93-iaisiais ar 94-aisiais, kadras iš kokių 92-ųjų.

Вилия Авто, nebeatmenama rusiška fotojuostelė ISO 100
Į krantą išmestas laivas Juodkrantėje. Kadras iš vienos pirmųjų paties tiek fotografuotų, tiek ryškintų juostelių… Kadras iš kokių 93-ųjų.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Olandų gatvės miškai. Pirmasis kadras juostoje, po ~15 metų pertraukos.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Vilnius nuo Gedimino kapo kalno. Antrasis juostinis kadras po ~minėtosios ilgametės pauzės. Šiaip jau iš visos juostelės tik šitie du ir tepavyko – spėjama, dėl to, kad fotoaparatas ilgus metus buvo naudojamas tik kaip knygų ramstis, tad užuolaidėlės normaliai suveikė tik du kartus iš dvylikos.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Kai prasidėjo pirmas didelis aitirpimas.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Neries įlanka, kur žiemoja „Ryga„.

Zenit ET, Fujifilm Superia ISO 200
Naujosios Vilnios panorama nuo Rokantiškių piliakalnio. Kaip jau sakiau – nežinočiau, kad kadras gerų trijų savaičių senumo, sakyčiau, kad trijų dešimtmečių…

Zenit ET, Fujifilm Superia ISO 200
Neries krantinė. Taip, nesusilaikiau kompiuteriu neuždėjęs sepijos, bet labai jau priminė vieną kažkur matytą XX a. pradžios Vilniaus atviruką :)

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Paskutinė 2010-ųjų pūga.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Repeticija.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Repeticija.

Minolta X700, Kodak Gold ISO 200
Objektyvo macro režimo bandymas „Apuoke“. Kadangi ne po pirmo bokalo, tai ryškumas ne vien dėl optinių technikos galimybių sumažėjęs… ;)

Zenit ET, Fujifilm Superia ISO 200
Užupio žaislai.

Minolta X700, Fujifilm Superia ISO 200
Katedros aikštė (prieš nesančią audrą ;)

Minolta X700, Fujifilm Superia ISO 200
Muzikantai Pilies gatvėje. Palyginimui – kadras, darytas skaitmena. Aišku, pastarasis ryškesnis, tarsi ir gražesnis, bet kažkaip…

Minolta X700, Fujifilm Superia ISO 200
Saulės kapinės, Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. Įrodymas, kad juosta tikrai tinka gotikinėms temoms ;)

Minolta X700, Fujifilm Fujicolor ISO 200
„The Beers“ įrašų sesija.Minolta X700, Fujifilm Fujicolor ISO 200
Velykos.

Minolta X700, Fujifilm Fujicolor ISO 200
Pavasaris.

Minolta X700, Fujifilm Fujicolor ISO 200
Pavasario vakaras.

Namuose šiuo metu – 9 fotoaparatai :) Iš jų tik 2 – skaitmeniniai. Tiesa, iš likusių 7 juostinių – tik trys daugiau ar mažiau nuosavi (t.y. perimti iš tėvų). Bet jau beveik nuspręsta, kad teks pirkti ir Любитель, o ir nuosavo Zenit ET norėtųsi… ech…