Minolta X700, Fujifilm Superia ISO 200
Tie, su kuriais susiduriu dažniau, jau žino apie paskutinįjį mano pomėgį. Ne visai pomėgį – tiesiog jau palyginus seno pomėgio naują inkarnaciją – juostinę fotografiją.
Atrodo, kas čia tokio stebuklingo? O visgi – nedidelis stebuklas :) Seniai pamirštas stebuklas, nes pirmi keli šimtai mano gyvenime padarytų kadrų ir buvo juostose – juodai baltose ar skaidrių. Ir ne kokia kinietiška muiline, o garbinga sovietine lomo Смена-2 – ta pačia, kuri štai dabar guli ant mano stalo. 
Rudame aptrintame odiniame dėkle, su sunkiai vaikščiojančiu diafragmos mechanizmu ir užraktu, kurį prieš kiekvieną kadrą reikia „užtaisyti“. Su Nerijos smėlio kruopelėmis iš dešimtojo dešimtmečio pradžios ir tuo odos bei senos, bet švarios spintos kvapu, kurioje Смена ir pragulėjo visą tą laiką – iki šių Velykų.
Ji kol kas dar be juostelės – turbūt nuo 1996-ųjų ar 1997-ųjų. Dabar daugiausia žaidžiu su Jago paskolinta Minolta X700. Bet netrukus ateis ir „Smenos„, ir FED-5b eilė…
