Dideliame sidabriniame ekrane dabar siaučia nauja „mokslinės fantastikos drama“ „Ad Astra“. Bet čia va surašysiu, kodėl tai yra nei mokslinės, nei fantastikos, bet tiesiog psichologinė drama. Tik įspėju: nematę filmo būkit atsargūs, nes kai ką galima interpretuoti kaip spoilerius. Bet kas po ko vyksta ir bendro siužeto pirmoje dalyje nepasakoju – tik miglotą palyginimą. O antroje aiškiai išskirtoje dalyje nagrinėju konkrečius feilus – bet ne scenarijų.

I dalis: Palyginimas

Įsivaizduokite, kad nusprendžiate pastatyti filmą apie, sakykim, emigracijos sukeliamas problemas. Pasigooglinate, kur daugiausia skundų apie tai, ir radę, kad Lietuvoje (iš tiesų tai ne, but who cares), nusprendžiate čia ir kurti istorijos settingą.

Taigi, tarkime, Vilniuje gyvena šeima, kurią palieka mama mokslininkė ir dingsta nežinoma kryptimi. Lieka tėvas su sūnumi, bet tėvas istorijoje niekam neįdomus, todėl viskas toliau sukasi apie vaikį.

Vaikis užauga, stoja profesionalion krašto tarnybon ir vieną dieną į jį kreipiasi interpolas: sorry, bičiukas, bet aptikom tavo mamą, ir ji bezpredielus daro kažkur Norvegijoj, nuo ko visai Žemei ne kažką. Mums reikia, kad tu pabandytum paskambint jai, tada žiūrėsim, ką daryt toliau. Bet tarptautinė telefonų stotis yra tik Londone, tai davai nuvaryk ten. Bet sorriukas, skrydis tik jungiamasis, per Rygą.

Bičiukas, kaip klusnus kariškis, sutinka ir išvaro Rygą. Ryga – graži: Gedimino prospektas, Gedimino pilis, Karaliaus Mindaugo tiltas etc. Bet nėra kada žvalgytis – be to, jis čia jau buvęs, todėl iškart sėda į čarterinį skrydį ir patraukia į Londoną. Ai, dar kadangi reikia tarp skirtingų oro uosto terminalų pravažiuoti, tai prasineša oro uostu autobusu ant daugmaž 300 km/h, ir dar pakeliui kažkokie kontrolieriai prikimba. Bet viskas OK, į jungiamąjį skrydį spėja.

Londonas – įspūdingas: Gedimino prospektas, Gedimino pilis, Karaliaus Mindaugo tiltas etc. Ir Neris tokia graži! Mamai paskambina, gal ir prisiskambina, bet tarpmiestinis ryšys ne kažką, tai neaišku, ar ten ji atsiliepė ir ką pasakė.

Nuo čia dėsiu tokį sutrumpinimą apibendrinimą, bet toliau viskas daugmaž vystosi taip: tarpmiestinės telefonų stoties Londone direktorius atskleidžia dalį tikrosios vaikino mamos istorijos, nuveža bičiuką prie tūpimo-kilimo tako, kurio pradžioje jau stovi iš skrydžių valdymo centro leidimą kilti gavęs lėktuvas, skrendantis į Norvegiją pakuoti tos mamos. Protagonistas per minutę lengvai įsibrauna į šitą lėktuvą (jau kilimo metu, nu, per tą vietą, kur važiuoklė įtraukiama, ir kažkaip tiesiai į saloną įsirango), nutinka dar šiek tiek dramos, ir po 15 minučių skrydžio jis lengvai nusileidžia kažkur Norvegijoje už poliarinio rato.

Galiausiai randa savo mamą, kuri jau trisdešimt metų gyvena viena apleistame kemperyje ir visus tuos metus minta iš to, kas užauginame vien kemperio viduje.

Skamba taip visiškai įtikinamai ir logiškai, ar ne?

II dalis: Kodėl norisi nepaliaujamai facepalminti

O dabar nuo šitos vietos jau rimtai atsargiai – nesibodžiu visiškai atskleisti labiausiai sunervinusias siužeto detales.

Visų pirma, iš esmės klaidingas yra pats filmo pavadinimas. „Ad Astra“ reiškia „į žvaigždes“, bet protagonistas taip ir nepalieka Saulės sistemos.

Antra – suknista gravitacija. Mėnulyje veikia ~20% Žemės gravitacijos, Marse – 40%. Tuo tarpu filme visi judesiai, plastika, fizika ABSOLIUČIAI nieko nesiskiria nuo žemietiškos. Tiesiog visuose trijuose dangaus kūnuose personažai vaikšto ir juda taip pat, ir visiems filmo kūrėjams tai dzin.

Trečia, Mėnulio gaudynių scena. Istorinis „Apollo“ roverių maksimalus greitis buvo ~20 km/h ne dėl technologinio ribotumo, o dėl Mėnulio gravitacijos. Bet jei kas pasakys, kad „Ad Astra“ gaudynės vyko tokiose greičio ribose, aš nuoširdžiai pasiūlysiu pasitikrinti alkotesteriu. Vizualiai vertinant, ten chebra spaudė bent ant 80.

Oi, bet vardan nusidaužimo nuo kraterio krašto ir įspūdingo nuskriejimo kokį puskilometrį į tolį, ta realioji Mėnulio gravitacija jau kažkaip stebuklingai atsiranda! Yay!

Toliau. Protagonistas per 11 minučių (tą rodo jo laikrodis ant skafandro, ir apie ką jis įspėjamas iš anksto) iki erdvėlaivio starto sugeba perplaukti ežerą, per raketų tūtas (!!!) erdvėlaiviui kylant (!!! !!!) įsibrauti į erdvėlaivio vidų (!!! !!!!!) ir išžudžius įgulą, vienam sėkmingai išskristi.

Ai, dar dėl laiko ir jo skalių. „Opportunity“ misija į Marsą skrido 7 mėnesius, mūsų herojus ten nuskrieja per 19 dienų. „Voyager 2“ iki Neptūno nuskristi užtruko 12 metų, mūsų protagonistas ten nulekia per berods 79 dienas.

Ir taip, filmo veiksmas vyksta kad ir netolimoje, bet ateityje – tad galima būtų sakyti, kad ir kosminių kelionių technologijos patobulėjusios. Tačiau įdomiausia tai, kad astronautų skafandrai nė kiek neprimena tų, kuriuos dabar dar tik projektuoja NASA ir JAXA, o primena… būtent šešiasdešimtųjų skafandrus iš tų laikų, kai Jura nervino amerikiečius, o Buzzas su Armstrongu – rusus. Erdvėlaivio eksterjeras irgi pernelyg tuos laikus primena, o interjeras išvis kažkoks „2001 A Space Odyssey“ ir ISS hibridas.

Toliau. Kelių žmonių grupė apie tris dešimtmečius kažkaip stebuklingai išgyvena visiškai izoliuotoje kosminėje stotyje, be išorinio tiekimo. Pirmas klausimas – kaip? Jei jau kažkokia stebuklinga hidroponika ir atliekų perdirbimas – nu gerbiami filmo kūrėjai, gal nepasidrovėkit parodyti, kaip? Nes čia juk pirmas natūralus kiekvieno kosmosu besidominčiu žmogaus klausimas: ką jie kosmose valgo ir kaip kakoja? Antras klausimas: žėkit, iki Žemės pagal filmo kūrėjų primestą skalę – tik trys mėnesiai skrydžio. Nu tai kad įtikinamiau būtų, gal bent primeskit kokią nuhakcintą kosmodronų tiekimo grandinę, kuri ten nors retkarčiais kažko užveža? Nes nu sakykit ką norit, bet tai būtinų vitaminų recyclinimas tokioje uždaroje sistemoje yra kinda big issue?

Na ir galiausiai, siužeto vystymosi logika. Įsivaizduokite – esate kariškis, nepaklūstate tiesioginiam įsakymui ir sužlugdote misiją, užimate laivą, išžudote jo įgulą – bet sugrįžus į Žemę jus pasitinka ne atkreiptais automatų vamzdžiais, bet draugiškai ištiesta ranka ir tapšnojimu per pečius? WTF? Už tokius darbelius realybėje iškart tribunolas ir geriausiu atveju kaliūzė iki gyvos galvos, o čia bičas po kiek laiko kavinėje tūsinasi ir su mergom susitikinėja.

Ar čia vis dėlto sekama Mike’o Judge’o „Idiocracy“ ateities linija?

Du geri momentai

Taip, filme yra ir du geri momentai. Tiksliau, vienas tikrai įdomus, o kitas teikęs vilčių, bet nepasiteisinęs.

Įdomusis dalykas – tikrai įdomus ir vykęs bandymas paprojektuoti politiką. Mat pagal filmo kūrėjus, Mėnulis ateityje – tokia savotiška XVII-XVIII a. Amerika, kur yra skirtingoms nacijoms priklausančios zonos, no man’s land ir pan. Tiesą sakant, net pernelyg nedetalizuojama, kas ten Mėnulyje kam priklauso – ir tas gerai, nes palieka daugiau vietos nuosavai fantazijai. Nu bet žodžiu, anarchijos ir bezpredielo atmosferos idėją mėnulyje net labai užskaitau, respect.

O vilčių teikusi scena buvo ta, kai galutinis kelionės tikslas – kosminis laivas/stotis „Lima“, kurio tikslas buvo rasti nežemiškos gyvybės egzistavimo įrodymus – jau užminuotas, netrukus sprogs, protagonistas atsitraukia – ir tolumoje kosmose atsiranda kažkoks ryškus švytintis taškas, kuris lyg ir artėja prie užminuotosios „Limos“.

Na, atrodo – geras! Bent pabaiga visą disappointmentą išblaškys, – kosminė stotis, turėjusi atrasti nežemišką gyvybę, ją sunaikins pirmojo kontakto metu! Va čia tai būtų geras in your face, va čia tai užskaityčiau!

Bet ne. Tiesą sakant, išvis nesupratau ten su tuo švytinčiu tašku. Panašu, kad buvo tiesiog lens flare, ir tiek. Kokia jo prasmė, kokio velnio reikėjo jį įterpti ir tiek dėmesio skirti – taip man ir liko mįsle.

O juk galima buvo padaryti ir protingai

Tik tereikėjo imtis ne egzotiškos kosminės temos, kuriai tikrai nemažai resursų, žinių ir tikslumo reikia, kad durnai neatrodytų – o paprastos žemiškosios. Kaip labai gerai pastebėjo Naz, kosminį laivą prie Neptūno, siunčiantį kažkokias WTF bangas, užtektų pakeisti kur nors Antarkties ledynuose įstrigusiu atominiu laivu, kuris ten dėl srovių savo nuotėkiais pusę pasaulio tručija.

Pavojaus mastas ne mažesnis – bet įtikinamesnis, artimesnis ir žymiai sumažėja galimybių nusikliedėti. Be to, nereikia sukti galvos, kaip čia skirtingas dangaus kūnų gravitacijas įtikinamai vizualizuoti – o va žiemos ir pradingusio/apleisto atomlaivio scenoms gi galėtumėm kad ir vėl Fabijoniškes pasiūlyti, šalia jų gi apleistas stadionas, kur tik kelias dekoracijas pastatyti užtektų.

Žodžiu, buvo galima padaryti ir gerai, ir turbūt net pigiau – bet gavosi kaip visada. Matyt, Bradas Pittas visą filmo biudžetą surijo taip, kad mokslinėms konsultacijoms nepakako finansų nusisamdyti net dešimtokui, kuris bent iki 8 klasės iš fizikos pamokų nebėgdavo.

Gaila.