Turizmų būna visokių rūšių. Dažniausiai turbūt būna rekreacinis turizmas – nors žmonės reakreaciją supranta pakankamai priešingai: vieniems tai drybsojimas paplūdimyje ar išvis prie viešbučio baseino, kitiems – vietinių įžymybių ir tourist-trapų lankymas, tretiems – backpackingas ir panašiai.

Aišku, dar būna sekso turizmas. Ir būna alkoturizmas (ir jei ką, su tikslu ne vien atvažiuoti ir prisiliuobti, bet būna ir tikrai gerų pažintinių kelionių vyno, alaus, viskio ir pan. takais. Ir beje, Lietuvoje alaus turizmu šiek tiek ir užsiimama).

Bet va modernios technologijos lėmė ir dar vieną turizmo rūšį – geimingo turizmą, ar kaip tai pavadinti. Ir čia galbūt galima apimti tiek keliones į visokius geimingo renginius – parodas (E3, GamesCon), tiek keliones paties žaidimo tikslais.

Tokio žaidimo, kaip Geocaching. Arba Ingress.

Į Milaną mane nuvijo būtent pastarasis. Kas juokingiausia, aš jo net nebežaidžiu — mažiausiai pusantrų metų. Bet 1) mano geresnioji pusė šitą vargelį žaidžia 2) aš iki šiol nebuvau buvęs Milane 3) geimai – vis dėlto mano interesų sritis 4) aš iki šiol nesuvokiu, ką žmonės randa šiame, regis, beviltiškame žaidime, bet aš nuoširdžiai noriu tai suprasti.

Tai štai ir motyvai, Watsonai.

Milanas

Iš tiesų Milaną įkūrė visai ne italai. Įkūrė keltai – ar bent jau įkūrė gyvenvietę 400-aisiais BC, kurią po mažiau nei poros šimtų metų užėmė romėnai. Paskui Milanas buvo pereinamasis prizas – jį valdė tiek krikščionys, tiek vestgotai, tiek hunai, tiek teutonai, tiek frankai, o po viduramžių – ir prancūzai, ir ispanai, ir austrai – kol XIX a. antroje pusėje Milanas įsitvirtino kaip ir Italijos dalis.

Dabar Milanas užima apie 180 kvadratinių kilometrų plotą ir turi 1,3 mln. gyventojų – kai palyginimui Vilnius išsiplėtęs per 400 kvadratinių kilų, bet jame bruzda vos 0,54 milijono.

Milanas gana stipriai nukentėjo per karą, ir tai gana akivaizdžiai matosi. Kaip labai gerai suformulavo Cathy – „eini eini, ir taip namas visiškai ne į temą“. Būtent.

Beje, WW2 metu Milanas buvo italų pasipriešinimo nacizmui (aha, La Resistance, tik itališko) centru.

Ir pirmasis geras kelionės įspūdis užgriūna vos nusileidus – netikrinau žemėlapyje, bet toks jausmas, kad Bergamo oro uostas (40 km nuo Milano) yra kalnų slėnyje, nes visur aplinkui, už kelių kilometrų – kalnai. O nusileidžiame dar kaip tik per auksinę valandą – tik kad fotoaparatas giliai, o per visą tradicinę išsilaipinimo suirutę dar kažkaip iš galvos iškrenta, kad šiais laikais galima fotografuoti ir telefonu.

Kol gaudėm visą keliaujančią kompaniją, jau ir sutemo. O po kokios valandos oro uosto autobusu pasiekėme ir patį Milaną, ir čia rūkas buvo toks, kad, kaip vėliau paaiškėjo, kažkur net futbolo rungtynės buvo atšauktos.

Į viešbutį — „Idea Hotel Milano Watttredici“ — pataikėme keistoką. Tai yra – vizaliai viskas kaip ir OK: gražus, modernus, erdvus interjeras, keturios žvaigždutės, kambariai geri, bet viduryje dušo seanso karštas vanduo ima ir nunyksta. Paprasčiausiai išsijungia. Pamakaluoji maišytuvo svirtele – vėl viskas OK, kokią pusę minutės. Vasarą tai gal ir nieko, bet žiemą įspėti reiktų.

O interneto ryšiu čia, Lietuvoje, esame tikrai išlepinti. 24 MB appsą viešbučio WiFi siuntė 8 minutes.

Ir įsikūręs tas idėjinis viešbutis kiek keistokoje vietoje – kažkur daugmaž tarp krasnūchos ir Naujininkų, kur pusė — gyvenamos erdvės, pusė — kažkas į pramonę. Pasiblaškyti naktį rūke visai nieko urbex tūsas gavosi :)

Didelis viešbučio pliusas — tiesiai prieš viešbučio duris, kitapus dviejų juostų gatvelės — picerija. Ir dar vyninė (čia atskirai). O už kokio šimto metrų – dar ir baras. Ir dar viena picerija. Kitoje pusėje.

Picos kaina — 8€. Alaus bokalas (generic, net be pavadinimų — tiesiog birra) — 5-6€. Kaip vėliau paaiškės, čia yra apatinė kainų riba mieste. Beje, puslitrinių bokalų nėra — tik arba 0,4 l, arba pinta. Kas nėra blogai, IMHO. Alus – arba whitbieras, arba generic lageris. Nebaisūs, bet ir neįdomūs.

Beje, apie itališką alų. Atrodytų, akivaizdu, kad Italija — ne alaus, o vyno šalis. Bet čia paragavau tiesiog fantastiško IPA – italian pale ale :) Kiek supratau, pagamintas pagal „Lidl“ užsakymą (ten ir pirkau), bet skonis — netikėtai geras. Kažkoks irgi lidlinis „Amber Ale“ iš gretimos lentynos pasitaikė irgi visai nieko. Nepalyginamai geriau, nei visuose kabakuose, kiek teko išragauti per visus likusius bastymusis mieste.

Su anglų kalba bent jau Milane tikrai prastai. Su padavėju toje picerijoje prieš viešbutį vargais negalais išsiaiškinome, bet sąskaita, ranka surašyta popieriuke — vien itališkai. Meniu, beje, irgi: vienas angliškas iš pradžių lyg ir buvo, bet paskui kažkaip nunyko. Ir karštos (plikomos) arbatos nėra. Vat taip vat tiesiog – nėra. Nori, 11 valandą vakaro kavą gerk — arba alų, arba vyną, arba kažkokį limonadą, arba, žinoma, vandenį. Bet karštos arbatos po pasibastymo po rūką – no no!

Kaip paaiškės veliau — su anglų kalba ne kažką ir gatvės suvenyrų pardavėjams, kurie šiaip jau kaip ir turėtų pragyventi iš turisto stupido. Bet pasitelkus maksimalius abiejų suinteresuotų pusių vaidybinius sugebėjimus, vis dėlto konsensusą prieiti įmanoma. Net ir derybinį.

Tiesa, sutikome vieną gatvės prekiją, kuris ne tik kalbėjo angliškai, bet pasigyrė, kad žino ir Lietuvą. Ir net beveik teisingai paaiškino, kur ji yra :) Nes draugo žmona — lietuvė, žinoma.

Daug elgetų. Viena nagla bobulka prie metro bilietų automato pasitaikė tokia įkyri ir nesupratinga, kad po kokių 10-15 kartų pakartojimo “no-no” ir aiškaus pademonstravimo, kad nieko iš mūsų nenusitręš, galiausiai prireikė pikto metalovo tono ir beveik maurojamo tarptautinio žodžio iš F raidės – tik tada paliko mus (ir prikibo prie kitų).

Ne mažiau įkyrūs buvo ir pseudogudrūs negrai, bandantys įsiūlyti nemokamą iš trijų vilnonių siūlų supintą „sėkmės ir linkėjimų iš Afrikos“ apyrankę (ar tiksliau, net bandantys sugauti ištiestą ranką ir ant jos pabandyti pririšti juostelę), už kurią paskui galėtų kaulyti pinigų.

Užtat pradžiugino vienas nedidelis nuotykis. Įsivaizduokite: pirma diena mieste, tik išsiropšti iš metro į paviršių ir op! — mitingas! Ar tai demonstracija. Su žmonių minia, dūmais, policija (karabinieriais) su šarvais, šalmais, skydais ir guminiais bananais. Ugningi pareiškimai per garsiakalbius, beveik grėsmingai slenkantys karabinieriai, marga ir pietietiško temperamento minia. Smagu! Badėm išklausti vieną italę, kas čia vyksta, bet ji pati nežinojo. Toks vaizdas, kad ten pas juos gana įprasta taip.

Na o didžiausias įspūdis, žinoma, Duomo di Milano – Milano katedra. Statyta šešis amžius, verta pamatyti tiek iš išorės, tiek iš vidaus (ir tai sakau ne tik kaip nereligingas, bet net ir kaip antireligingas asmuo), tiek nuo viršaus. Nes ant katedros stogo galima užlipti (galima ir liftu, bet taip juk neįdomu), ir pamatyti tikrai pakankamai įspūdingą Milano panoramą. Ypač labai rekomenduoju įtaikyti į vadinamąją auksinę valandą — kai leidžiasi saulė.

Tiesa, teko skaityti, kad žiemą, kai būna šalčiau ir sniego, ant paties stogo viršaus neleidžia – nes jis marmurinis ir šiek tiek nuolaidus (ne, nuo stogo žemyn į aikštę nenulėktumėte — sulaikytų turėklai — bet susitrenkti kokį dubens kaulą būtų visiškai realus variantas) bet galima lipti ir ne iki paties viršaus — kiek žemiau yra ir takas, kuriuo galima apeiti apie ¾ katedros perimetro.

     

Beje, bilietas į katedrą kainuoja 11€, ir laiptai ant stogo yra ne – kaip galima būtų tikėtis – katedros viduje, bet išorėje. Tad nusiperkate bilietą, lendate į vidų, apžiūrite interjerą (tikrai tikrai verta – sakau kaip tas, kuriam 80% matytų bažnyčių interjerų yra meh), tada einate lauk, sukate už kampo, ir ieškote laiptų, kurie yra ten, kur nuotraukose matyti tas švytintis reklaminis ekranas.

Beje, apie reklaminį ekraną. Ar įsivaizduotumėte, koks mūsų davatkėles masiškas infarktas ištiktų, jei tokį užrioglintų ant mūsiškės — Vilniaus — katedros? O Milane — nieko. Ir jei ką, pamaldos pačioje katedroje irgi vyksta, kasdien. Po kelis kartus per dieną.

Na ir dar vienas epizodas. Įsivaizduokite: stypsote, turistinėjate katedros aikštėje, o iš kažkur pradeda groti Led Zeppelin gabalas. Paskui iškart — „Comfortably Numb“. Tada — kažkas iš Deep Purple. Tada — lyg Steve Vai. Viskas be vokalo, tiesiog instrumentalas. Bet žiauriai geras instrumentalas, fantastiškai skambantis tokioje vietoje, tokiu metu.

Iš pradžių galvojom — koks nors aikštės prieigose įsikūręs madingas šopas plačiai atsivėręs duris ir išnešęs kalašus į gatvę, teisinga muzika pirkėjus vilioja, sau prestižą kelia ar karmos taškus renkasi. Bet kažkaip tik tuos pačius kelis gabalus suka ir suka.

Galų gale, ieškodamas įdomesnio rakurso kadrui, nušleivojau į vieną aikštės kampą, ir aptikau muzikos šaltinį.

Sėdi toks bičiukas žvarboką žiemos rytą katedros aikštės kampe, leidžia backtrackus, o ant viršaus pats gitara pjausto. Dar lagaminą pasistatęs su krūva CD, ir skelbimą — maždaug, jamk CD, pats nustatyk jo kainą, ačiū!

Ir tame CD įrašyta tai, ką jis ten toje katedros aikštėje groja. Nieko autorinio, tik po vieną parpalų, ledzepų, pinkų, direstraitsų, Streve Vai, eagles ir Leonard Coheno gabalą. Bet negalėjau nenusipirkti, ir šiuo metu tai yra pats geriausias suvenyras iš kelionės — toks paprastas, jau pasilamdęs žydros spalvos vokelis su CDR ir 7 dainomis. Ne tik fizinis niekutis, bet ir malonių atsiminimų porcija ausims.

Tai va, gerbiamieji, važiuokit į Milaną — vien tam, kad pamatyti, kaip toks paprastas bičiukas, vardu Valerio Papa, katedros aikštėje groja.

Gatvės muzikantai mane nustebino dar ir kitą dieną. Ir irgi savo repertuaru. Nes dar niekad nebuvau girdėjęs, kad kas gatvėje pergrojinėtų Iron Maidenų albumą „Brave New World“. Suprasčiau, jei kokią klasiką, visiems žinomus hitus, bet čia… Ne, nemanykit, man „Brave New World“ visai patinka, bet tiesiog visiškai netikėta išgirsti jį gatvės muzikantų setliste.

Šalia pat katedros aikštės yra ir Galleria Vittorio Emanuele II — toks dyyydelis pasažas su daug visokių madingų šopų (ir net juodo interjero McDonald‘s). Šopai (ir McDonald‘s) neįdomūs, bet pats pasažas — gana įspūdingas. Kiek dabar žiūriu palyginimui vasarines nuotraukas iš internetų — žiemą, su visom Kalėdinėm atributikom atrodo gerokai įspūdingiau.

Kitas būtinas pamatyti landmarkas — Sforzų pilis. Sforzos – kunigaikščių giminė, iš kurios sau nuotaką nusigvelbė mūsiškis Žygimantas Senasis. O ji — Bona Sforza — į Lietuvos kulinariją įvedė tokius stebuklus ir nesąmones, kaip stalo įrankį šakutę ar alyvuogių aliejų. Rašo, ir vyno kultūros pradininkė buvo, nes iki tol mes garbingai sriuobėm midų ir gyvenimu nesiskundėm.

Sforzų pilis – didžiulė ir įspūdinga. Su erdviu kiemu. Pačiuose pilies pastatuose veikia ir ekspozicijos, bet aš gi su ingressininkais atvažiavau, o jiems portalai tik išorėje :/ Ir jie dar labai greitai laksto: kol surandi gerą rakursą, prisitaikai, jie jau ir aplekia visą teritoriją, reikalauja spriegti toliau.

Beje, pilis puikiai atrodo ir naktį. Ir pats Parco Sempione, esantis už pilies — irgi visai nieko. Turiu omenyje, naktį. Dieną kažkaip nelabai, nors triumfo arka — triumfiali!

Ingress

O daugiau… daugiau Milane kažko nelabai ir pamatėme. Nes chebra čia (pernelyg) rimtai užsiėmė Ingrressu, lakstė sukišę nosis į gudrafonus ir dar tokiu tempu, kad net man, skuodžiančiam šalia ir žiūrinčiam savomis akimis (ar per fotoaparatų vaizdo ieškiklius), nelabai buvo net laiko pasigooglinti, pro kur čia mes skutam.

Užtat per tas dvi dienas pėsčiomis pavarėme 40 kilometrų. Pirmąją dieną – 30, antrąją – vos 10, o pati Anomalija, dėl kurios ir buvo trenktąsi į Milaną, truko vos 6 km.

Fi.

Viską apie „Ingress“ surašiau čia, o ko Milane nepamačiau:

• Da Vinčio mokslo muziejaus. Vienu metu Leo rezidavo Milane, o šitas dėdė man stipriai imponuoja.
• Da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ — ir dzin, nes ir nesiruošiau žiūrėti.
• Dar neparagavau poros tipiškai milanietiškų patiekalų — kažkokio ten risotto su šafranu ir dar kažkokio troškinio.

Ir dar kažko ten nemačiau, ką planavau, tik jau nebeprisimenu. Tad kažkada teks grįžti. O jei turit kokių rekomendacijų — drąsiai skelkit.

Na o pabaigai – tiesiog vaizdelių, kad bent kiek pasimatytų ne tik tourist-trapai, bet iri pats miestas: