Lygiai prieš metus.

Lygiai prieš metus nutiko man šita epopėja, ir kažkaip Nornos lėmė, kad vienu prisėdimu visos sagos taip ir neužbaigiau.

Taigi, paskutinioji dalis. Ilgesnė, bet ką jau čia ilgiau betempti.

Saga apie šitą epinį video.

Antra diena

(Pirma pasakojimo dalis, antra)

Veidovėlyje antrą dieną rašiau:

Iš tiesų pirmoji antrosios dienos pusė tokia ir buvo — visiškas veltėdžiavimas žiūrint, kaip kiti dirba — gulinėjant ant žolytės (aha, jau rudeniška ir vėsoka, bet tai kokį kailį davė!) ir naiviai tikintis, kada čia šiandien esu tik dėl visa ko.

Aha, kur gi ne. Po pietų teko oho kaip padirbėti — ir pajusti, kas yra netikėtai tikroviškas kovos laukas. Bet tai aš kaip visada – gal nuo pradžių.

O pradžia prasidėjo, vaizdžiai tariant, po pagalve pakišta kiaule. Nes prodiuserinė kompanija, pažadėjusi, kad antrą dieną iš taško A mus išveš 6 valandą (tai reiškia — keltis galima net(!) 5 valandą), vis dėlto kažkodėl persigalvojo, ir prieš pat man nulūžtant paSMSino, kad vis dėlto mus išveš 4:45. Žodžiu, keltis 3:30. Valio. Maža to, dar trečią nakties paskambino — pasitikrinti, ar tikrai gavau žinutę.

Vėl mieguistas minivenas — tik šįkart kažkodėl kažkiek erdviau — ir jau kiek įprastesnė (nors vis dar tokia pati šalta ir tamsi) aplinka Rumšiškėse, ir ta pati kostiuminė, grimerinė, ir tie patys (tik ne tokie patys) pusryčiai.

Tiesa, nutinka iliustracija, kaip vis dėlto gerai yra šiuolaikinis hightechas — persirengimo kostiuminėje metu kažkur atsijungia generatorius, tai dešimtys žmonių persirenginėja pasišviesdami gudrafonais. Gražu pažiūrėti!

Nuo praėjusios dienos didžiausias skirtumas tas, kad šįkart į filmavimo aikštelę mus suvaro dar prieš aušrą — pasideda repeticijos. Ir jei praėjusią dieną iš featured extra rimtai dirbau, atrodo, tik aš, tai šiandien darbelis teko likusiems feature‘ams.

Pirmieji filmavimo darbai prasidėjo ta scena, kur keli vikingai vejasi moteriškę per kaimą, ir jei patiems vikingams (ir moteriškę vaidinančiai merginai) nebuvo taip jau ir faina (gal 10-15 dublių atlakstyti), tai iš šono žiūrėti buvo smagu.

Ir pirmąkart pamačiau, kaip nutinka blooperiai :)

Įsivaizduokite: kaimas liepsnoja, fone kažkas kaunasi, taškydama purvus gatvele prabėga iš baimės klykianti moteris su kūdikiu ant rankų, ją persekioja išsišiepę vikingai (galutinėje versijoje — 11-12-osios reklamos sekundės). Bėglė ir vijikai nutolsta, o iš kluono žvaliai išeina vikingas — matomas tik iš nugaros, bet visa povyza tokia, lyg jis išeina iš tualeto ir jam dabar taip lengva-lengva-gera-gera.

Ir taip — keturis dublius.

Kad kažką reikia keisti, vaikinui buvo paaiškinta po pirmo karto. Nepavyko. Vis tiek eisena lengva, beveik pasišokinėjanti — beveik gali įsivaizduoti jį dar ir švilpaujant.

Galiausiai, po ilgų vargų problema buvo išspręsta įduodant jam į rankas kažkokį ten krepšį — tada bent dingo eisenos lengvumas ir jau natūraliau atrodė, kad jis ten kažką lootina. Bet į galutinį montažą scena nepateko, tiksliau, pateko nufilmuota kitu rakursu, tad be to palengvėjusio vikingo.

Dar smagus epizodas buvo, kaip executive prodiuseris pirmasis režisieriaus padėjėjas Patrickas rodė tiems vikingams, kaip reikia paskui panas bėgioti. Įsivaizduokit — bėga liesas dėdė inteligentišku veidu, šiuolaikiška apranga ir baisiai baisiai rėkia. Ir antrą kartą taip pat — tik dabar jau paskui jį ir vikingų govėda žvanga, piktai maurodama — repetuoja, chebra, vadinasi.

Gaila, telefonas kelnių kišenėje buvo po keturiais kailių ir šarvų sluoksniais — nespėjau išsitraukti.

Beje, apie kelnes. Pirmas dvi dienas vikingavau, galima sakyti, nuoga sėdimąja — vikingiškąsias kelnes jau gavau su nemaža skyle, kuri jau po pirmos dienos kovinių veiksmų kaip reikiant padidėjo — bet net ir įspėjus kostiumininkes, tas jų „jo jo, rytojui sutvarkysim“ buvo pasakytas tokiu tonu, kad iškart buvo gana akivaizdu, kaip ten viskas su tuo taisymu bus.

O problema ne tai, kad kažkas matosi (taip, skylės dydis – toooooks). Čia viskas OK — ilga sermėga iki kelių, dar kailis analogiško ilgumo — BET TAI, BLEMBA, ŠALTA! Mėgstu gaivų vėją — bet tai kai jis pučia į veidą ar rankas, o ne į subinę.

Žodžiu, masuotė ir kiti featured extra vargsta, o mes su Giedrium gulinėjam, slampinėjam ir plepam apie gyvenimą. Gera. Dar prisistato tas fotografas, ruošiantis viralą, dar mes ten su Giedrium „Playstationu“ tariamai pažaidžiam, ant žolytės drybsodami.

Taip kaifuojam iki sočių pietų, o po jų, deja, prasideda rimtas darbas.

Ko neišmokė armija, to išmokys filmavimo aikštelė

Po pietų į filmavimo aikštelę iškviečiamos visos pajėgos — prasideda masinių batalinių scenų filmavimas, ir čia turi šmėkščioti tiek visi featured extra, tiek masuotė.

Giedriui paskiriamas vikingo-piromaniako vaidmuo — kokius 4-5 dublius jis padeginėja vieną šiaudinį stogą (ir apsisvilina ranką, žinoma), o paskui priderinamos ir kompleksinės scenos, kur vienu metu ir padeginėjama, ir vikingų šaika pagrindine kaimo gatve plūsta.

Pirmus du-tris dublius nesunku, tik kad ta gatvė — natūralus (t.y. slidus) purvas, ir bėgti nuokalnėn reikia, tai apsižiūrėjus, kokios masės vaikinai aplinkui tave bėgioja, kiek neramu ar blogiausiu atveju netapsi karbonado žaliava.

Virš galvų pradeda zirzti kriokti dronas — ūžimas toks, kad net nesigirdi, kaip per garsiakalbį režisieriaus asistentė bando išrėkti „action!” ir “cut!”

Žodžiu, sulakstome kokį penketą kartų ir prasideda viena beprotiškiausių scenų — vikingų ir saksų armijų susidūrimas.

Viena beprotiškiausių — nes režisūra nori, kad vikingai ir saksai vieni į kitus žygiuotų daugmaž lygia greta. Tai nėra neįmanoma — bet kiek ten žygiuoti greta kariuomenėje mokomasi, ar ne pusmetį?

Tuo tarpu mus čia tikisi paruošti per dvidešimtį minučių.

Rezultatas — daug keiksmų iš visų pusių: tiek iš stuntų vadovybės, tiek iš vikingais ir saksais persirengusių masuotės koordinatoriais dirbančių kaskadininkų, tiek iš paprastos masuotės. O dar ir režisieriaus padėjėjo padėjėjo (aha, antru laipsniu) asistentė, bandanti sukelti karingumą, šūkčiodama „na, kas kietesni — vikingai ar saksai???“. Taip ir nesupratau, kaip niekas į ją nepaleido kokio kad ir guminio kirvio.

Žodžiu, planas labai jau optimistiškas, saulės kepinami grumdomės gal pusantros valandos, kol galiausiai gaunasi daugmaž tai, ką galutinėje versijoje matote nuo 4 iki 6 sekundės. Taip, lygiai dvi sekundes. Nes ten, kur vienas kaskadininkas meta kitą per petį — jau filmuota vėliau.

O paskui seka sunkiausias dienos darbas — ta scena, nuo kurios iš tiesų prasideda reklama: vikingų gauja bėga į kaimą, kuriame vyksta mūšis.

Trise iš featured extra patenkame į tų nelaimėlių bėgikų būrį.

Kodėl nelaimėlių? Nes bėgti reikia toli, į kalną, plieskiant vakarinei saulei (čia galutiniame montaže viskas užmėlyninta, o iš tiesų ten buvo turbūt +15C°) ir žliaugiant prakaitu po visais šarvais bei kailiniais. Su visiškai nebutaforinio svorio skydais, su ginklais, ir taip bėgti turbūt apie dešimtį dublių, ir atbėgus ne tai kad sustoti, o dar ir kovoti su besiginančiais kaimiečiais (iš anksto buvom suskirstyti poromis, kas su kuo) — nes virš galvos dronas dūzgia ir viską filmuoja.

Beje, mano counter-porininku buvo paskirtas toks nemenkų gabaritų fainas dėdulė, bet, deja, visiškai neapmokytas, ir pliekiantis daugmaž netaupydamas jėgų. Iš vienos pusės, tai nėra didelė problema: skydą gavau gerą, o ir dėdulė ne toks vikrus, kad rimtesnių problemų sukeltų. Bet kai jau po antro dublio manoji trademarkinė kuoka pasidalino į dvi dalis, ir porininkui niekaip nepavyko išaiškinti, kad variantas „o tai koks skirtumas, kitą ginklą pasiimk“ man netinka, nes esu kaip ir vienas lead characterių, tad crew gana piktai prižiūri continuity, jau šiek tiek pradėjo erzinti.

Beje, įrašo pradžioje minėjau, kad mūšis nors ir vaidybinis, iš tiesų gavosi stebėtinai realistiškas. Ir didžiausias realistiškumas — chaose.

Bėgi. Iš tiesų nelabai matai, kur — šalmas krenta ant akių, o šios dar užpiltos graužiančiu prakaitu. Per kažką pargiuvusį peršoki — tikiesi, kad ten buvo kaskadininkus (vėliau paaiškėja, kad ne. Šiaip, vienas iš masuotės, bėgantis priešakyje, susipainiojo apsiauste ir nusidrėbė), paskui vos neatsitrenki į dabar jau tikrai kaskadininkus, mėtančius per save vienas kitą.

Triukšmas, dūmai, aplinkui švytruoja tegul ir butaforiniai, bet vis dėlto gana pavojingi muliažai, ir tokiame chaose susirasti net ir iš anksto suderintą priešininką nelengva — kokius tris dublius su tuo dėdule mūšyje taip ir nesusitinkame, nors ir esame aiškiai susitarę, kad va, prie šitos krūvos lupsimės.

Kautynėse, be abejo, yra ir kraujo. Ne butaforinio — dažniausiai kenčia krumpliai, pirštai: nusitrynimai, nusitrankymai. Jaučiu, būtų čia išlepę Vakarai, visi bėgiotų į Greitają pleistriukų prašyti, bet čia trve lietuviai, todėl jei kas susižeidžia, tai tik dar papildomai veidą pasiterlioja — kad autentiškiau būtų :) Ne, čia aš rimtai.

Ir bjauriausia, kad tų kautynių (su visu iiiiilgu bėgimu į jas) yra daug dublių. Režisierius vis nori dar, dar, dar.

Po kokio šešto ar septinto dublio visa bėganti komanda, parkėblinusi į starto poziciją, kiekvieną kartą krenta ant žemės ir dvėsuoja. Režisierius, pirmasis jo padėjėjas vis drąsina, bando įkvėpti (net ledinukus dalina), bet tai nuotaika jau ne kažką.

Ir šioje vietoje mane visai netikėtai atgaivina kolega featured extra Dmitrijus — išgirstu, kaip jis irgi visas nusikalęs, pasilenkęs ir įsirėmęs į kelius, tyliai pradeda niūniuti „everything is awesome, everything is cool, when you‘re part of the team“.

Įvertinęs gauruotų, šarvuotų, prakaituotų vikingų teamą, lakstančių į kalną kokį dešimtą kartą, neišlaikau ir pradedu žvengt, ir jėgų iš kažkur atsiranda. Sulakstom dar keletą dublių, ir viskas baigiasi.

Tiems, kas ryto nedalyvauja fotosesijoje.

Fotosesija

Trečiojoje dienoje dalyvauja jau palyginus nedidelis vikingų būrys. Iš featured extra patenkam tik mes su Giedrium, o iš likusių — dar 10 ar 15 vikingų (na ir žinoma, Jonas Zarrazza tarp jų). Ir prasideda diena kone komfortabiliai — filmavimo aikštelėje, virtusia fotosesijos aikštele, turime būti 7, tad miegoti praktiškai galima iki 5.

Trečiosios dienos tikslas — va ši nuotrauka, o fotografuoja mus fotomontažo meistras Vincent Dixon:

Be abejo, ji sumontuota iš kokių 10 skirtingų scenų. Iš pradžių fotografuojamas tas negriukas, tada tie geimeriai antrame fone. Beje, jei įdomu — jokių žalių ekranų, viskas natūralioje aplinkoje, prie filmavime buvusių dekoracijų.

O tada ateina mano eilė. Ir tiesą sakant, visi prodiuserių ir crew pažadai, kad čia nieko sunkaus nebus, tik reikės pastovėti prieš kamerą, pasirodo esantys absoliučiai melagingi.

Nes ir nusikalu kaip reikiant, ir beveik išsinarinu žandikaulį. Pabandykite patys kelias valandą nenatūralia ir nepatogia poza pastovėti, idiotiškai ir tiesiog fiziologiškai pavojingai išsiviepus.

Užteks. Net nesinori prisiminti :/

Kas liko

Visa, kas buvo sufilmuota ir sufotografuota, buvo sumontuota per mėnesį. Mano vertinimu — labai greitai.

O pasirodžius klipui ir ruošdamas straipsnį apie jį, šiek tiek pabrauzinau ir… pradėjau žagsėti.

Esatę matę tokį prikolną zombie-komediją „Zombieland“? Ten kur įvyksta eilinė zombiakalipsė, ir keli išlikusieji galiausiai pasislepia disneilendo tipo parke, ir kur Bill Muray vaidina Bill Murray, dėl visa ko apsimetinėjantį zombiu?

Tai va, su šito kuklaus šedevriuko režisieriumi, pasirodo, aš gurkšnojau kavą rytais Rumšiškėse, filosofavau apie gyvenimą ir taip toliau — taip, šitą vikingiškąjį klipuką režisavo Rubenas Fleischeris. Kaip jau rašiau — visiškai savas, nepasikėlęs ir inteligentiškas bičas.

Tad apibendrinant — linkiu kiekvienam apturėti tokią patirtį. Galbūt net ir paprastos masuotės rolėje — kad pamatytumėt, kas iš tiesų vyksta toje filmavimo aikštelėje.

Ir ko pasimokiau — kad bandyti verta, net jei ir nelabai tikiesi rezultato.

Ir dar — kad barzdos bei ilgų gaurų turėjimas žiauriai apsimoka ;)