Pradėsiu iš toli. Vaikystėje turėjau tokią knygą — “Žaisdami mokomės”. Ten žaidimo forma buvo pristatomos visokios cheminės, fizikinės ir technologinės žinios. Pavyzdžiui, įskėlus degtuko galiuką ir į atsiradusį tarpelį įterpus muilo, šis tapdavo savotišku varikliu – įmestas į vandenį toks degtukas ne plūduriuodavo vietoje, o plaukiodavo. Taip buvo aiškinamas molekulių judėjimas.

Kitas eksperimentas — iš aliuminio folijos išlankstytas malūnėlis, kuris, pastatytas 6iapus lango stiklo, pradėdavo suktis — tai yra, malūnėlio sparnus sukdavo fotonų srautas.

Tai buvo žymiai įdomiau ir suprantamiau, nei po poros metų mokykloje pradėti dėstyti chemijos ir fizikos kursai, nes ten viskas susivesdavo tik į vadovėlius ir lygtis bei formules, o praktiniai eksperimentai būdavo atliekami tik kokį kartą į trimestrą.

Tiesą sakant, jei mokykloje būtų buvę mokoma iš tokių knygų, galbūt net būčiau pasukęs fizikos ar chemijos mokslų keliu. Bet ne — vietoje to pasipainiojo kompiuteriai su — žinoma — žaidimais, ir štai turim, ką turim :)

Vėliau, paauglystėje, užsikabinau už muzikavimo. Ačiū tėvams, kad nevertė niekur to mokytis (tiesa, į „Ąžuoliuką“ bandė kartą vesti, bet laimei, kažkas sutrukdė), nes būtų tik atbaidę. Tiesą sakant, net atvirkščiai — jau paauglystės laikotarpiu tėtis net buvo prieš mano muzikavimą (tuo metu jau buvome sukūrę grupę). Ačiū ir už tai — atsirado motyvas tęsti muzikinę veiklą.

Aišku, kaip visiškai klasikinis maištaujantis paauglys, taikiausi į gitarą. Mokiausi pats — iš tuomet jau pradėjusio plisti interneto atkeliaujančių tabų, iš klausos. Grojau (jei tai galima pavadinti grojimu) klaikiai, tai supratau, bet kurį laiką vis tiek nemečiau. Nors galiausiai pasirinkau lengvesnį kelią — čiupau už mikrofono.

Bet gitaros nepamiršau niekada. Dar devintoje ar dešimtoje klasėje iš kažkokių pankų už nerealią sumą — 50 litų — nusipirkau savadarbį bosą. Klaikų, sunkų, su tragišku grifu, bet vis dėlto bampsintį. Tarkavau pirštus ant jo ir net vieną koncertą su juo atgrojau (vėl gi, jei tai galima pavadinti grojimu. Bet tuo metu niekam — nei publikai, nei man — tai nerūpėjo).

Pirmą nuosavą šešiastygę nusipirkau jau vėlai — jau įpusėjęs trečiąją dešimtį. Tai buvo (ir yra) išties superinė semi acoustic hollow body „Hohner SE 35“, šiaip jau skirta labiau džiazui, bet dėl savo žemoko skambesio puikiai tinkanti ir sunkiajam rokui.

Įsigijus šią ledi, išgyvenau tam tikrą gitaros renesansą — po daugmaž dešimtmečio vėl pradėjau krapštyti instrumentą. Galiausiai net pradėjau lankytis pas mokytoją.

Dabar galiu pasakyti — pas labai gerą žmogų, bet nelabai gerą mokytoją, nes jis nelabai suprato, ko nori mokinys. Pirmoji pamoka buvo gryna teorija, ir per ją pačiam teko pagroti tik du akordus. Kitų pamokų — išskyrus schemų ir diagramų krūvas — nelabai ir pamenu, bet atsimenu tai, kad pirmąkart fun patyriau tik per ketvirtąją pamoką — kai 40 minučių aiškinęs apie pentatoniką, paskutines penkias mokytojas man grojo kažkokį backtracką, o aš gavau galimybę praktiškai pritaikyti tų 40 minučių teoriją, ir džiaugtis, kaip viskas čia gražiai susilieja.

Įvertinęs naudos ir malonumo santykį, į penktąją pamoką nebenuėjau.

Nes mano vertinimu, mokyti reiškia absoliučiai priešingai. Pirma reikia fun — kad mokinys užsidegtų, užsikabintų, užsimotyvuotų, pamatytų galimą rezultatą — o tik paskui gilintis į teoriją. Nes muzika visų pirma yra fun, o tik paskui mokslas. Nereikia šio santykio keisti.

Kodėl „Guitar Hero“ sucks

Būtent šiuo principu vadovaujasi „Rocksmith“ — žaidimas-ne-žaidimas, o jei visiškai banaliai — tai „Guitar Hero“ su tikra gitara.

Ta proga nuoširdžiai užvažiuosiu ant „Guitar Hero“. Tai yra visiškai nenaudingas šlamštas. Tai yra idealus pavyzdys to, apie ką sakoma, kad žaidimai yra tik laiko švaistymas ir kad su realybe neturi nieko bendro, ir greičiausiai tik kenkia.

Taip, kenkia. Žinau net kelis atvejus, kai paaugliai, pasižaidę „Guitar Hero“, nusprendė pereiti prie tikros gitaros, bet netrukus metė, nes pasirodė, kad ten per daug darbo. O gal būtų bent šiokiais tokiais gitaristais tapę. (Ar bent bosistais, hehe… :)

Taip, „Guitar Hero“ yra visiškas fake, visiška iliuzija, ir su grojimu gitara turi tiek pat bendro, kiek „Goat Simulator“ — su gyvulininkyste. Ar kiek 8 bitų „Ping pong“ iš „Zhiliton“ kartridžo su „99 games“ (pamenat dar tokį?) turi bendro su realiu stalo tenisu.

Aišku, kaip ir beveik visi žaidimai, taip ir „Guitar Hero“ kažką lavina. Manyčiau, daugiausia reakciją — ir ne tiek fizinę (motorikos), kiek tą intelektinę, kai mintyse atsiskaičiuoji, kokios spalvos mygtuką dabar reikia spausti.

Bet tam jau geriau naudoti „Lietutį“. Vis daugiau naudos bus.

Tuo tarpu pagrindinis „Rocksmith“ privalumas — realistiškumas. Žinoma, ne tobulas realistiškumas (žaidimuose per daug realybės ir negalima. Pasidomėkite, kiek kartų buvo perdirbinėjama „Angry Birds“ fizika, nes ta realistiškoji pasirodė pernelyg sunki žaisti), bet pakankamai geras balansas tarp realybės, lavinimo ir fun.

Kaip viskas veikia?

Iš esmės „Rocksmith“ susideda iš dviejų dalykų: žaidimo programos ir specialaus laido, kurio viename gale — tradicinis gitarinis jack, kitame — USB. Tiesa, teko girdėti, kad galima nusihackinti laidą, ir jei turi gitaros interfeisą, gitarą į „Rocksmithą“ gali jungtis per jį.

O toliau viskas panašiai kaip „Guitar Hero“, tik tau rodo ne kuriuos mygtukus spausti, o kuriuos ladus. Ir taip, čia yra nemažas minusas, kad nėra galimybės persijungti į natas — čia žiūrint į mokymosi perspektyvą.

Tai koks gi skirtumas nuo to išpeiktojo „Guitar Hero“? NES TU, PO VELNIŲ, GROJI TIKRA GITARA. Su tikru jos dydžiu, tikru svoriu. Kur spaudinėti reikia ne fakin keturis mygtukus, o stygas 126 (ar 84, jei grojate keturstygiu bosu) vietose.

Be to, jau minėjau, kad tai yra ne tik žaidimas, bet ir mokymosi sistema. Tai reiškia — daug pamokų su muzikos teorija, praktika ir žinoma, žaidimais. „Rocksmith“ yra tiesiog virtualus mokytojas.

Beje, apie žaidimus (atskirus integruotus, o ne patį „Rocksmith“ bendrai) — čia reikia pagirti kūrėjų fantaziją ir humoro jausmą. Taikomieji žaidimėliai apipavidalinti kaip senų laikų „Sega“ ar „Nintendo“ žaidimai, bet tikslas — lavinti vieną ar kitą grojimo techniką: šaudom kosminius laivus grodami akordus, mokydamiesi slaidų, nindzėmis čiuožinėjame elektros laidais, automobiliu bėgam nuo policijos grodami pentatoniką, salūne šaudom banditus tiesiog pataikydami į reikiamą stygą ir t.t. ir t.t. Atrodo gal ir naiviai, bet realybėje iššūkis nemažas (na, gal tik tie banditai salūne — jau visiškiems pradinukams).

Žaidimėlių iš viso virš dešimties.

O rezultatas? Na, jau dvi savaitės, kai kasdien savanoriškai praleidžiu apie dvi valandas su gitara. Tiesą sakant, net ne praleidžiu, o stengiuosi greičiau nudirbti dienos darbus, kad galėčiau jau eiti rockmsithinti. Kai anksčiau tekdavo net ir prisivertinėti imti gitarą į rankas — nes rezultatų norisi, bet dirbti ir mokytis — savaime suprantama, ne.

Ar jaučiasi efektas? Žinoma. Skaudantys pirštai, bet net juokinga kiek išlavėjusi kairė ranka (čia ta, kuria spaudomos stygos, jei esi dešiniarankis). Logiška — kai dirbti, tai ir lavėji, bet iš tiesų atrodo kaip mažas stebuklas.

Ir dar — išaugęs noras groti. Net ir darbo metu, per pertraukėlę tarp dviejų užduočių, neretai čiumpu bosą ir bent 5 minutes ką nors bimbinu, improvizuodamas. Nes tiesiog kaifas! Kaifas matyti, kaip tobulėji, kaip lavėja tavo technika, įgūdžiai, muzikinis mąstymas.

A, ir taip, rocksmithinti galima tiek šešiastyge, tiek bosu. Ir dar galima šešiastyge emuliuoti bosą, bet kadangi dabar namuose yra ir bosas, tai emuliacijos dar kaip ir nebuvo reikalo išbandyti.

Ir bosu rocksmithinti, žinoma, žymiai lengviau :)

Trūkumai

Be abejo, jų yra. Visų pirma, labai jau atmestinai žiūrima į ritmiką ir tikslumą. Tiesa, visos „Rocksmith“ užduotys — tame tarpe ir dainų grojimas — palaipsniui sunkėja, tad labai tikiuosi, su tuo išaugs ir reiklumas tikslumui. Bet dabartiniu mano žaidimo lygiu iš esmės pakanka pataikyti į reikiamą ladą, o puse sekundės anksčiau ar trečdaliu vėliau — nesvarbu. Kas šiaip jau yra žiauriai didelė paklaida ir pačiam kerta per ausį.

Antra, vizualinis grojimo pateikimas. Ilgai nesupratau, ko čia vienoje dainoje su tokiu tabų vizualizavimu iš manęs nori, kol atėjęs draugas, profesionaliai grojantis gitara, paklausęs dainos, nepaaiškino, kad čia turi būti triolė.

Paklausęs būčiau supratęs ir aš. Bet mažiau patirties turintis gitaristas, gavęs konkrečias instrukcijas, kaip groti nežinomą gabalą, ir laikosi instrukcijų, o ne klausosi ir analizuoja gabalą (tai galioja ir už „Rocksmitho“ ribų, t.y. realybėje) – bent jau pirmas kelias dešimtis pragrojimų. Tad kaip nors atkreipti žaidėjo-grojėjo dėmesį, kad va, check this out, čia yra triolė, ir groti reiktų taip ir taip — būtų labai, labai naudinga.

Trečia — nuolatinis spyrimas iš komforto zonos. Taip, progresui to reikia, bet vis dėlto mielai priimčiau bonusą, kad kas kokį penktą kartą grojant gabalą jis ne sudėtingėtų, o tiesiog būtų galimybė vieną kartą pragroti norimu sunkumo lygiu, tiesiog kaip backtracką.

Ketvirta — vis dėlto ne itin žymus, bet gana erzinantis vėlavimas (latency) net ir ant gana galingos geležies (pvz. i7/8GB/Win7). Manau, tai išsispręstų naudojant jau minėtą išorinį gitaros interfeisą (su juo pas mane ant senuko dvibranduolio 1.7 GHz/1 GB/WinXP) jokio vėlavimo nėra), bet tam jau reikia hackinto laido jack-jack.

Privalumai

Apie išaugusią motyvaciją jau rašiau. Apie technikos, motorikos lavėjimą irgi.

Realiai „Rocksmith“ yra virtualus mokytojas, mokantis tada ir tiek, kiek tu jam skiri laiko. Ir taip pat — tai didelis FUN.

Fun, atsirandantis iš imersijos, kai tikrai pasijunti grupės, kurios gabalą groji, nariu. Taip, skamba naiviai, bet tikrai pasijunti stovintis šalia Freddie Mercury, Stingo, Bobo Dylano, Kerry Kingo, Bruce Dickinsono ar dar penkiasdešimties roko legendų.

Kaip jau minėjau, „Rocksmithe“ yra gera krūva pamokų (rašo, kad 101, bet neskaičiavau), taip pat virtuali grupė, kuri su tavimi jammina pagal tavo leadą, tavo pasirinktu stiliumi nuo bliuzo iki metalo. Tiesa, tas profesionalus gitaristas (kas dar nesuprato, ir kam tai ką nors sakys, tai čia kalbu apie Skaivį), išbandęs šią funkciją, sakė, kad viskas ten labai jau primityviai, bet kaip mano lygiui, pilnai pakanka — ypač tam fun pagauti, kad va, tu groji, o ne šiaip pratimus darai ar vienas kambaryje akordus braukai.

Tad apibendrinant — manau, jau dabar, vos per dvi savaites, „Rockmithas“ man davė labai daug. Visų pirma — džiaugsmą vėl groti. Šiuo metu mūsų grupės veikla pristabdyta, bet „Rocksmith“ tik sustiprina nuotaiką veiklą atkurti.

Aišku, visa tai nėra labai pigus malonumas. Ypač pradedant nuo nulio — pats žaidimas (t.y. žaidimas ir laidas) nekainuoja labai daug — perkant iš Amazon.com su pristatymu, kurį kurjeris įvykdė tiesiai man į namus, mokėjau 85$/75€, bet dar reikia ir tikros elektrinės gitaros ar boso, o į šias, kainuojančias mažiau nei 150-200€ turbūt ir žiūrėti neverta.

Aišku, galima bandyti taupyti perkant atskirai tik laidą (30$/28 EUR iš to paties „Amazon“, tik netikrinau, kiek dar pristatymas) ir iš visokių retailerių — Steam key (taip, nors ir gaunate dėžutę su DVD, vis tiek registracija eina per „Steamą“), bet nepasitikiu aš visokiais retaileriais. O be to, kolega iš grupės bandė skaičiuoti, tai sakė, per „Amazon“ gaunasi vis tiek labai jau panašiai.

Na o visiškai visiškai apibendrinant — taip, „Rocksmith“ yra žaidimas, orientuotas į gitarsitus nuo visiško nulio iki kažkokio vidutinio lygio, bet tai yra geras ir naudingas žaidimas.

Kokie žaidimai ir turi būti.