RSS

Sodybos Pasaka III

15 Jun
Sodybos Pasaka III

Sodybos Pasaka III

Ant obels šakos[1] [2] styrojo tai, kas buvo likę iš žiedo. Buvusio žiedo – nes prieš dvi minutes iki, tarkime, saulėlydžio – pro šį turboreaktyviniu greičiu prasinešė strazdas Klemensas, tyliai murmėdamas „greičiau, greičiau, paskutinį slieką, kol dar neužsidarė“.

Po obelimi vyko generalinė grupės „Greendeth“ repeticija. Ambicingas lyderis, išmestas iš buvusios grupės už besaikį lėbavimą, nusižiūrėjo nuo pastarųjų idėją, ir kaip tik šiuo metu džyrino gabalą „Symphony of Frogstruction“ su pritariančiu simfoniniu 307412 uodžių orkestru.

Turbūt nereikia atskirai minėti, kad Klemensas buvo „Greendeth“ vadybininkas.

Gandras Aleksiejus jau buvo grįžęs iš pataisos kolonijos Nairobyje ir nuo visokių pagundų laikėsi atokiau. Be to, susipažinęs su ten pat kalėjusiomis kregždėmis suvokė, kad jo paties pokštai su išluptais mageliais buvo labai jau pacaniški, o rimti gangsteriai šiais laikais suka verslą jau naujoje sferoje – tik neturėdamas pakankamo išsilavinimo, Aleksas nelabai ten gaudėsi apie šifravimą 512 bičių raktu, tad kol kas tik stebėjo ir viską dėjosi į galvą.

Du šimtai driežų šmirinėjo po pievą ir virkavo apie nykstančią populiaciją. O ši trečdaliu sumažėjo ne dėl pelėdos kaltės (kuri jau seniai neberezidavo šiame rajone), bet dėl tos prakeiktos emigracijos. Didelė dalis driežų jaunimo, vos sulaukę tinkamo amžiaus, patraukė į kitas pievas – ar net ir į tas anapus ežero. Be abejo, kai kas sakė, kad išvyksta tik mokytis, ir tikrai sugrįš, bet senieji nelabai tikėjo tokiomis kalbomis. Vis tie nauji laikai, burbėjo driežų Patriarchas – anksčiau nors ir buvo Pelėda, bet visi laikėsi kartu, drauge, tėvai su vaikais, o ne kas kur. Kai pagalvoji, tai net ir ta Pelėda nebuvo tokia baisi – išgyvenom kažkaip vis dėlto.

Ant kalvos, esančios tiesiai priešais Didžiųjų Žargų namą, akrobatinius triukus praktikavosi zuikių-trolių trupė. Treniravosi aktyviai, ir specialiai erzinančiai – kad jei tik Dičkiai Žargos išeitų pasižiūrėti iš arčiau, galėtų kuo greičiau pabėgti. Jų manymu, tai buvo labai šaunus ir originalus pokštas, kokio niekas niekada dar nebuvo daręs.

Žaliukė Antanas tyliai kompleksavo kadagyje. Ir nepasisek tu man taip: jis taip nekentė sliekų, sraigių ir kitų hermafroditų – nes, Antano manymu, lytis turi būti aiški, apibrėžta ir su neabejotina – o jis pats, atsiprašant, ŽALIUKĖ. Ne žaliukas, bet ŽALIUKĖ. Ir visi, gyvatės, šaiposi, aišku – kai jis negirdi. Tai yra, jis niekad negirdėjo, kad iš jo kas šaipytųsi, bet tai tik reiškė, kad visi šaiposi tyliai ir už akių. Nes kaip gi tu gali nesišaipyti iš vyro, kurio rūšies pavadinimas bobiškas?

Kad ir va tas kurmis, kuris kas kelias valandas vis išsiknisa lauk. Ko jis ten knisasi? Aiškiai kad į jį pasižiūrėtų, o paskui atgal sulindęs, tyliai kikentų iš svetimos nelaimės.

Tuo tarpu kurmis buvo užsiėmęs rimtesniais dalykais – tiesė požemines trasas nelegaliai pelių migracijai. Šis regionas garsėjo kaip reta pareiginga migracijos pareigūne Mice, ir tinkamai susitvarkyti dokumentus buvo praktiškai neįmanoma, todėl pelių šeimynoms tekdavo kirsti ruožą slaptai. Kurmis iš to visai neblogai pragyveno, bet visą laiką rausėsi nuolatinėje įtampoje, kad jo neįskųstų koks konkuruojantis pelėnas ar kurklys.

Netoliese esančiame liepyne prieš kaimynystėn įsikrausčiusią varnų porą triukšmingai piketavo vietinė varnėnų bendruomenė. Špokai buvo įsitikinę, kad varnos grobs ir perauklės jųjų vaikus, plėš lizdus ir perpardavinės visą prisigrobtą turtą miško šarkoms. Tuo tarpu varnos tik įžūliai markstėsi ir vaidino nieko nepastebinčias, nes aiškiai turėjo kažkieno stogą.

Leidžiantis saulei, paskutinį oro policijos reidą šią dieną vykdė nendrinė lingė. Atidžiai skenuodama perimetrą, keliskart prasklendė virš teritorijos, perėmė kelis kirstukus-galimus provokatorius ir grįžo į bazę paežerės šabakštyne. Nelengvas darbas, bet neišvengiamas – kažkas turi palaikyti tvarką laukuose.

Nusėdus prietemai, iš buvusio taboro tvarto gale išvirto vienintelis dabartinis jo gyventojas, senbuvis ežys. Sulaukus daug skundų, gauja buvo išvaikyta, bet ežių baronas, palaukęs, kol viskas nurims, sugrįžo ir iš santaupų laimingai gyveno toliau. Aišku, buvo gaila geros kompanijos ir žlugusio biznio, bet toks jau yra tas užribinis gyvenimas – negali tikėtis, kad seksis visada.

Kelios valandos po to, kai įsižiebė žvaigždės, baigėsi „Greendeth“ šou ir orkestrantės, dar vis automatiškai zyzdamos paskutiniojo bisui groto gabalo motyvą, greitosiomis skirstėsi po namus, nes netrukus iš prastos šlovės maumedžių guoto turėjo pasklisti šikšnosparnių gaujos, o iš jų jau nieko gero nelauk.

Nendrinė lingė, gavusi leidimą tūpti, ėmė mažinti aukštį ir praskriejusi virš lygaus kaip ledas ežero paviršiaus, išleidusi šasi, sėkmingai nusileido į nendrėse užmaskuotą lizdą. Viskas – pareiga atlikta, diena užbaigta, budėjimas perduotas kitiems (šį sezoną naktimis budėjo iš Italijos atskridę apuokėliai), o prieš miegą dar galima pasigrožėti vaizdais, kurie aplink lizdą buvo daugmaž tokie:

PANO_20150612_214937-01

IMG_8070

IMG_8063

IMG_8077

IMG_8086

IMG_8093

IMG_8103

IMG_20150613_083244

IMG_20150613_201637

Amon Amarth / Bing Maps / Bird’s Eye view.

IMG_20150612_214122

Jau / Already

IMG_20150614_131852

The saga continues

Serialas: 1 serija / 2 serija / 3 serija

 
Leave a comment

Posted by on 2015 birželio 15 in Skaityti, Taaaip...

 

Tags: , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos