Karo žiaurumai. Labai savotiškas dalykas, nes jei esi psichiškai sveikas, kažkaip nedegi noru apie juos kalbėti, specialiai domėtis, todėl ilgainiui pradedi absoliutinti, įsivaizduoti, kad jei jau viską bendrais bruožais kažką žinai, tai kam tom detalėm kelti sau pačiam diskomfortą. Taip, žudė. Žmonės — žmones, žmonės — gyvulius. Taip, prievartavo. Gyvuliai — moteris. Kokiais kiekiais? Daug, labai daug. Bet ta iki pykinimo nuvalkiota frazė, kad vieno mirtis yra tragedija, o tūkstančio — jau tik statistika, tikrai veikia. Visa tai tampa miglota abstraktybe. Baisu, nemalonu, neatleistina — ir paskendę migloje.

Tamaso Dabozy „Apgultis 13“ — tai trylika apsakymų, kuriuos vienija Budapešto apsupties Antrojo pasaulinio metu tema. Ir ne, tai nėra dokumentinės istorijos apsakymai — tai yra fikcija, paremta istoriniais įvykiais. Kaip apgultis paveikė žmones. Kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi, kovų metų stojo į vieną kitą pusę. Kaip viskas susiklostė ar susipainiojo po to. Kaip sovietus, užiminėjančius Budapeštą, matė paprasti vengrai, kurie nebuvo įsitraukę į politiką, bet gyveno kitoje fronto pusėje.

T. Dabozy dažniausiai rašo pirmu asmeniu, gana akivaizdžiai remdamasis savo patirtimi, bet kurdamas fiktyvias asmenybes. Dėl to daugelio siužetų dabarties veiksmas vyksta 199x-200x metų Toronte, vengrų emigrantų aplinkoje — tad kartu tai ir visai įdomus, nors ir nedidelis, langelis į karo pabėgėlių ir emigrantų pasaulį. Paprasta, karo jau nebepaliesta karta, gyvenanti jau ir mums gana artimą vakarietišką gyvenimą. Bet vienaip ar kitaip vis išlenda koks tėvų ar senelių laikų vaiduoklis iš smurto ir siaubo laikų ar jų sekusio dvisnukio sovietinio marazmo.

Gana slogi knyga. Ir žiauriai įdomi. Ir tikrai ne visi apsakymai vienodo stiprumo, kai kuriuos gal net galima perversti nebaigus (jei skaitysite, turbūt pajusite, kuriuos). Bet jei pati knyga pasitaikys po akimis — labai rekomenduoju.