Tačiau turtinga ir gausi gyventojais Lietuvos sostinė iki šiol buvo menkai apsaugota nuo priešų užpuolimų. Kunigaikščio pilių jau nepakako miestui apsaugoti. Dažni totorių užpuolimai, siekią kartais net artimas Vilniaus apylinkes, ir prasidėję karai su Maskva, vertė miesto gyventojus susirūpinti miesto apsauga. Todėl, kaip 1503 m. did. kunigaikštis Aleksandras įsakė Vilniaus gyventojams eiti karan, rodos, prieš totorius, tai jie, bijodami palikti neapsaugoto miesto, prašė kunigaikštį, kad atleistų juos nuo karo prievolės, pasižadėdami už tai apjuosti Vilnių mūro siena. Kunigaikštis sutiko išklausyti miestiečių prašymą ir ir davė jiems 1503.IX.6 d. privilegiją, drauge įsakydamas vaivadai Mikalojui Radvilai apvažiuoti miestą ir pažymėti mūro sienos kryptį.
„Vilnius ir jo apylinkės“, Adomas Juškevičius, Juozas Maceika, 1937/1991, „Mintis“
Kažkaip perskaičius šitą, iškart pagalvojau apie „The Wall Machine„.
Tad…
O šiaip – jaučiu, labai panašiai ir viskas ir buvo ;)
Elė
2015 rugsėjo 4 at 18:17
Sieną mūrijo tie, kas prie jos gyveno. Atsisakiusius dirbti grąsino iškeldinti už sienos ribų ir neleisti į miestą karo metu. Kadangi gyventojų turtas buvo nevienodas, siena irgi gavosi įvairi :-) Vieninteliai likę vartai- Aušros vartai.