Ką jūs veikiate, kai truputį pritrūksta adrenalino?

Aš tai vedžioju musulmones po krasnūchą.

OK, ne visai tikras musulmones – tik žurnalistes, vaidinančias musulmones ir renkančias mūsų tolerancijos statistiką. Kurios rezultatai, mano vertinimu, gal ir ne tokie geri, kaip norėtųsi, bet vis dėlto ne tokie blogi, kokie galėtų būti — tokie, sakyčiau, per viduriuką. Gal net su polinkiu į pozityvumo pusę.

Nes jei jau iš krasnūchos grįžome sveiki, tai viskas iš tiesų yra ne taip jau ir blogai pas mus :)

O jei plačiau, tai šiame projekte dirbau atseit-slaptu fotografu. Atseit, nes visai lyg ir sėkmingai vaidinau, kad tariamų musulmonių nepažįstu, bet visiškai nesisekė su slaptumu. Nes norint gero, vaizdingo ir ryškaus kadro, vis dėlto nepasislėpsi. Nes arba reikia jau tokio objektyvo, kad iš televizijos bokšto galėtum Šeškinės turgelio bobutes prisizoominti, o toks jau savaime kreipia visų aplinkinių dėmesį į tave, arba turi tiesiog fotografuoti iš arti.

Rinkausi antrą variantą, tad kad aš čia fotografuoju musulmones, matė visi, kas norėjo, bet iš tiesų nelabai kreipė dėmesį. Nes pačios musulmonės pas mus vis dėlto įdomesnis dalykas, nei kažkokie ten fotografai.

Žinoma, turint daugiau laiko pasiruošimui, galima buvo apsikarstyti visokiom „GoPro“ kamerom — ir pačiom wannabe musulmonėms dar porą kur po hidžaba ar nikaba įtaisyti — ir tada jau rimtai slaptą agentą vaidinti, bet tai kol kas pakako ir to, kas visada po ranka.

O tai kas pas mus vis dėlto negerai su tolerancija? Negerai tai, kad vis dėlto dauguma dar elgiasi provincialiai ar net įžūliai, kaip kad turgaus prekeiviai, parduodantys musulmonėms braškes, ir tuo pačiu metu telefonu garsiai kažkam pasakojantys, kad va, atėjo pas mane čia tokia, kad tik akys matyti.

Stebėti aplinkinių reakcijas iš poros-trejeto metrų buvo tikrai įdomu. Žiopsodavo visi, pradedant turgaus prekeiviais ir baigiant krasnūchos paauglių chebrute, kuri, beje, musulmones įvertino netgi teigiamai — ir, krasnūchos ribose, net santūriai: taip tyliai švilptelėdami, kad pačios musulžunralistės sakėsi net nepastebėjusios.

Žvilgsnių buvo įvairių. Daugiausia – smalsių. Buvo ir su nelabai pozityvia išraiška — beje, taip dažniausiai kažkodėl žiūrėdavo būtent moterys. Ir beveik patyriau tai, kodėl lietuvės, priėmusios islamą, atvykusios į Lietuvą, nedėvi tokių rūbų — iš esmės dėl grūzo, patiriamo iš aplinkinių.

Apie apkalbėjimą esant šalia pat jau minėjau. Kitas užkliuvę epizodas – žilagalvė, bet dar bajava močiutė, pirštu rodanti savo iš pažiūros trimetei anūkėlei, ir pilnu balsu komentuojanti: „žiūrėk, žiūrėk, kokios eina“. Intonacija ir nuotaika buvo, lyg kokį trikojį šuniuką, gatve kepėstuojantį rodytų. Atsimenu, prieš dešimt ar daugiau metų vienas toks kaimietis savo atžalai provincijos krautuvėlėje mane panašiai rodė, su mintim, kad kokių čia cūdų būna, kai aš ten su pilna metalova apranga įžvangėjau. Man tai kas — netgi fun buvo, bet įsivaizduoju, kokiai jautresniai mergaitei, ir jei dar taip kiekvieną kartą — ne ypatinga savijauta.

„Facebook“ jau prisiskaičiau, kad kažkas piktinasi, kad čia ne tikros musulmonės, ar netinkamai atstovaujančios tas, kurios yra Lietuvoje, nes čia atseit musulmonų daugumą sudaro totoriai, o pas juos ten jokių burkų nėra. Bet realiai šis tyrimas iš esmės yra ne apie musulmonus, o apie mus, lietuvius — kaip mes reaguojame į kitokius, nei mes patys, ir kaip gali jaustis tie kiti, gyvendami tarp mūsų.

O antra, va tokių musulmonių su laiku tik daugės. Neabejoju, kad po kokių dešimties-penkiolikos metų tai jau bus gal ir ne tai kad visiškai įprastas, bet bent jau nebešokiruojantis vaizdas. O kad mano anūkai į va tokią aprangą reaguos lygiai taip pat, kaip aš reaguoju į kartais sutinkamą chalatuotą kaimynę, rytais nešančią šiukšles į konteinerius.

Na o kad viską užbaigti optimistiškesniais tonais, tai kaip kad ir savo straipsnyje rašo Giedrė ir Jurgita, jas fotografavau toli gražu ne vien aš. Fotografavo daug kas – gatvėje, ypač – troleibuse. Bet man buvo maloniausias vienas epizodas. Stoviu šalia abiejų eksperimentuotojų, darau tą kadrą, kuris čia labiausiai išplaukęs gavosi, bet, aišku, vaidinu, kad aš čia ne prie ko ir išvis nefotografuoju. Ir šalia manęs stovi keleivė – kokių 25-erių mergina. Padarius kadrą, atitraukiu akis nuo gudrafono ir mūsų akys sekundei susitinka. Ir jei čia būčiau fotkinęs ne dėl užduoties, o savo paties malonumui ar smalsumui, pasaulis būtų apturėjęs liudininkų patvirtintą savaiminio užsidegimo atvejį. Savaiminio užsidegimo iš gėdos. Nes bendrakeleivės žvilgsnis spinduliavo tiek sarkazmo sivertų, kad va, čia kažkoks kaimietis neįprastus jam žmones net prikandęs lūpą iš susikaupimo failed-slaptai fotkina, kad net gera pasidarė.
Nuoširdžiai gera.

O kaip musulžunralistės ten jau bandė darbintis keliuose prekybcentriuose, nuomotis butą ir kitus nuotykius, Giedrė ir Jurgita pasakoja pačios, straipsnyje.

 

_________________
* Kaip ir privaloma medijai, antraštė yra apgaulinga. Veiksmas krasnūchoje vyko vos 45 minutes, ir vieninteliai kadrai iš ten – kadrai troleibuse. Visa kita – Halės turgus, stoties rajono ir Naujininkų apylinkės. Kas savo svoriu šiaip jau irgi prilygsta krasnūchai, tad antraštės idėjai kaip ir nenusižengta.