RSS

„Nes nežinojau, kad tu nežinai“ — nu tikrai nežinojau

03 Jul
„Nes nežinojau, kad tu nežinai“ — nu tikrai nežinojau

Rūta Oginskaitė - Nes nežinojau, kad tu nežinaiNe, nemėgau aš Kernagio kūrybos. Ir negaliu pasakyti, kad dabar jau mėgstu — vis dar per lyriškas jis man, ir gal kiek per vienodas — bet perskaitęs Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, į šitą barzdočių pradėjau žiūrėti gerokai kitaip.

Bet pradėti turbūt reikėtų iš anksčiau.

500-ajame knygos puslapyje rašoma:

Žinot, kai aš koncertuoju ir yra vaikų, aš jiems sakau: vaikai, jūs turbūt nesuvokiate, ko jus čia tėvai atvilko. Bet patikėkit, praeis kuris laikas, jūs užaugsit ir turėsit savo vaikų, ir tada jūs jiems sakysit, kad jūs matėt gyvą Kernagį. Ir jie netikės. O dėl to, dėl to verta, jo…

Tiesą sakant, kaip pirštu į akinį. Vienintelį kartą scenoje Kernagį mačiau gyvai Palangoje, ir man, besitūsinančiam savo trečiuosiuose ar ketvirtuosiuose metuose, buvo visiška nykuma. Na jo, kai kurios dainos kažkiek juokingos — tik pagalvokit, arkliukas kažkieno ausy! Bet šiaip — mama, ar jau greit eisim?..

Tai daugmaž tiek tik ir tepamenu — lietingą orą bei Palangos estrados salę su langais kažkur palubėje. Salę, pilnutėlę žmonių, medinę sceną toli toli nuo ten, kur sėdėjom, ir joje sėdintį vienišą Kernagį su barzda, akiniais ir gitara.

Bet Kernagį dažniausiai matydavau ne scenoje, ir gal todėl pernelyg didelės nuostabos jis man niekada nekėlė.

Nes dažnai matydavau jį kieme — vaikystėje gyvenau daugiabutyje, kuriame gyveno ir Kernagiai. Tiesa, jie patys — Vytautas ir Dalia — ten gyveno trumpai ir tik tuo metu, kai manęs vieno dar į kiemą neleisdavo, bet vėliau ten įsikėlė Kernagio uošvienė, ir jis ten kartais apsilankydavo.

Apie 1986-1987-uosius mes, kiemo vaikai, jau žinojom, kas yra šitas tylus ir ramus barzdotas dėdė, kurio turbūt nė vieno žodžio kieme nesame girdėję, bet kurio plokšteles dauguma tėvų turbūt turėjo namuose (sakau „turbūt“, nes į svečius pas kiemo draugus kažkaip nevaikščiodavau, tai negaliu garantuoti, kaip ten su tom plokštelėm reikalai). Ką noriu pasakyti — anei jis vaidino kažkokią žvaigždę, anei mes jį tuo laiku žvaigžde laikėm. Tiesiog — truputį paslaptingas, dažnai tarsi giliai susimąstęs pro šalį praeinantis dėdulė, ir tiek.

Namie pas mus muzikos įrašai buvo klausomi retai. Labai retai (dabar sakyčiau — per retai. Nu kaip taip galima — patefonas įjungiamas kartą į mėnesį ar du?), ir mano mėgstamiausia plokštelė buvo „Povo link…“, o gabalai — „Išjunk televizorių“* ir „Žemutinių pilių šventė“. Ir nors tėvai turėjo „Akustinį“ bei „Baltojo nieko daineles“, jų kažkaip nelabai klausydavo.

Vėliau, Kernagį (kaip paaiškėjo iš knygos — galiausiai) įsileido televizija, jis tapo žinomas praktiškai visiems, bet aš tuo metu jau sėdau ant „Bitlų“ (kuriuos, pasirodo, Kernagis irgi žiauriai mėgo), vėliau — „Queenų“, dar vėliau — „Manowarų“, „Iron Maiden“ ir „Judas Priest“, tad paaugliškų hormonų išdegintose smegenyse Kernagio įvaizdis susilydė į kažką sentimentalaus, skysto ir nuobodaus.

Nors, turiu pasakyti, jo balsas man visada patiko — toks sodrus, galintis ir pariaumoti. Tik kad dainos ir įvaizdis, kaip paaugliui, buvo ne kažką.

Beje, būtų Kernagis gimęs keletu dešimtmečių vėliau — neabejoju, būtų išbandęs ir sunkųjį roką. Ir kas žino, gal Lietuvos metalo vėliavnešiais vietoj „Katedros“ būtų tapę kokie „Aisčiai“, „Broad Brothers“ ar dar kas panašaus.

Kaip jau sakiau, dalis Kernagio kūrybos ir dabar man dar ne prie širdies — sorry, bet kokioje „Išeinu“ — ar gal būtent šito gabalo atlikime — yra per daug sacharino. Kaip ir visame „Akustiniame“, beje. Nes visi tie sentimentalumai man palieka poskonį tokių saldainių, kurie sovietmečiu specialioje diabetikams skirtoje parduotuvėje būdavo pardavinėjami — lyg ir saldu, bet tarsi kažkoks surogatas.

Situacijos man netaiso ir deminutyvų lavinos.

Bet va šita knyga Kernagį parodė visiškai kitokį. Kažkaip netikėtai kitokį.

Parodė kaip žiauriai energingą, kūrybingą ir ambicingą bičą. Kaip tikram menininkui būdinga — kažkurioje smegenų kertelėje psichanūtą, velnio jei ne pamestą, tai bent kanopa įspirtą.

Tame ir didelis knygos privalumas — R. Oginskaitė nepaišo Kernagio vien šviesiom, egzaltuotai pastelinėm spalvom. Ten, kur reikia, ir stipriau paspaudžia pieštuką, daro storesnius ir juodesnius štrichus. To pasekmė — realistiškas ir įtikinamas vaizdas.

Knyga tikrai išsami. Ir keista — įdomu skaityti net apie devintą kisielių nuo vandens, Kernagio prosenelius. Arba va — ar žinojote, kad Kernagis per savo gyvenimą turėjo kaip ir vos dvi gitaras? Ir kad tos Kernagio skulptūros, kur Nidoje, gitara yra netyčia atlieta nuo tikros, autentiškos Kernagio gitaros?

Knygą rekomenduočiau ir tiems, kuriems įdomi kultūros — tos kasdieniškosios, o ne muziejiškosios — istorija. Labai vaizdžiai perteiktas septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Vilnius, Brodas su jo mikroklimatu (dabartinio Gedimino prospekto atkarpa tarp dabartinės Kudirkos aikštės ir, kiek supratau, Žvėryno tilto), mokykla, studijos Konservatorijoje.

A, va kur prie Lukiškių aikštės vieno iš suoliukų yra gitaros skulptūra — lyg buvau girdėjęs, kad čia su Kernagiu kažkaip susiję, bet kadangi tas Kernagis man nebuvo įdomus, tai ir nesigilinau. O pasirodo, skulptūra ten todėl, kad Kernagio chebra Brode turėjo savo suoliuką, ant kurio būtent ir rinkdavosi. Ir ne kur kitur.

Aišku, daug knygos vizualumo man pridėjo ir tai, kad pats esu ex-antakalnietis — visą savo vaikystę praleidęs šitame fantastiškame rajone (išskyrus savaitgalius, kuriuos praleisdavau krasnūchoje. Ir nepatikėsite, iki šiol ten nesu turėjęs nė vieno konflikto, su niekuo), kaifavau jį rasdamas ir knygoje. Buvo tikrai malonu atpažinti vietas.

Žodžiu, Kernagis — netikėtas. Kernagis — žmogiškas, ne tobulas, originalus, kūrybingas, pavargstantis, atrandantis, užsikonservuojantis (teigiama prasme).

Tad rekomenduoju. Net jei nemėgstate Kernagio. Taip, kaip kad vis dar nemėgstu aš pats.

A, o kaip ten su tuo „jūs užaugsit ir turėsit savo vaikų, ir tada jūs jiems sakysit, kad jūs matėt gyvą Kernagį. Ir jie netikės. O dėl to verta“?

Ką aš žinau, ar Girius kada klausys Kernagį. Bet jei klausys, galėsiu pasigirti, kad ne tik dainuojantį gyvai esu jį matęs, bet kad kai mūsų keturmečių-penkiamečių chebra kieme žaisdavo ant šaligatvio, tai Kernagis mus net ratu apeidavo, va!

 

P.S. Knygą perskaičiau per trečių šalių rankas gavęs iš bibliotekos, bet supratau, kad pirksiu. Nes be visa kito, ir daug istorinės medžiagos apie mano mėgstamiausią miestą yra. Stos į lentyną šalia „Užkalnio evangelijos“, Liutkevičienės „Deja Vu. Vilnius“, Čaplinsko „Vilniaus istorijos“ ir kitų iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, bet iš tiesų susijusių knygų.

 

_______________
* Va ir paaiškėjo, iš kur ta mano šiandieninė neapykanta televizijai! Ir kodėl tapau metalistu**!
** Nors dėl šito, spėju, kalta ir „Žemutinių pilių šventė“ — jau tada kaifavau nuo gesinto fūzuotos gitaros garso: koks jis masyvus, bad-ass-iškas ir energingas. Kernagio vokalas tame gabale irgi rough skambėjo.

 
1 Comment

Posted by on 2014 liepos 3 in Skaityti

 

Tags: ,

One response to “„Nes nežinojau, kad tu nežinai“ — nu tikrai nežinojau

  1. Živilė

    2014 liepos 8 at 11:47

    Labai šauni apžvalga, jau kuris laikas vis tą knygą pažiūrinėdavau bibliotekoj, bet kažkaip nedrįsdavau skaityt, nes kažkaip tikėjaus daug to saldumo ir perdėtų pagyrų… Reikės vis dėlto suteikti jai šansą, juolab, kad ir Vilniaus kultūra man tikrai įdomi.

     

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos