Ne, nemėgau aš Kernagio kūrybos. Ir negaliu pasakyti, kad dabar jau mėgstu — vis dar per lyriškas jis man, ir gal kiek per vienodas — bet perskaitęs Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, į šitą barzdočių pradėjau žiūrėti gerokai kitaip.
Bet pradėti turbūt reikėtų iš anksčiau.
500-ajame knygos puslapyje rašoma:
„Žinot, kai aš koncertuoju ir yra vaikų, aš jiems sakau: vaikai, jūs turbūt nesuvokiate, ko jus čia tėvai atvilko. Bet patikėkit, praeis kuris laikas, jūs užaugsit ir turėsit savo vaikų, ir tada jūs jiems sakysit, kad jūs matėt gyvą Kernagį. Ir jie netikės. O dėl to, dėl to verta, jo…“
