RSS

… ir dar kartą apie žaidimus.

25 Mar

Carmageddon: tegul kraujas liejasi laisvai!

Vienas skaitytinesnių lietuviškų portalų Pinigų Karta publikavo Gintaro Gimžausko (beje, NK ex-redaktoriaus) straipsnį apie kompiuterinius žaidimus. O man ši tema, panašu, neišgydomai jautri. Tai…

Įsivaizduokite tokią sceną:
Keliolika ratu susėdusių žmonių. Vienas atsistoja ir pradeda:
– Sveiki, mane vadina Adžiu.
Choras:
– Sveikas, Adi!
Gilus įkvėpimas ir…
– Aš esu… geimeris!

Turiu 15 metų geimerio stažą, esu pabuvojęs ne tik žaidėjo, bet ir profesionalaus žaidimų kūrėjo rolėse.

Bet netikiu, kad kompiuteriniai žaidimai gali tapti problema vien dėl to, kad tai yra kompiuteriniai žaidimai. Visiškai nepriklausomai, ar tai taikus „The Sims„, kur reikia rūpintis žmogeliuko gyvenimo gerove, ar tai – „Postal„, kur norint pereiti į kitą lygį, reikia išžudyti atitinkamą procentą miestelio populiacijos.

Nes vaikystėje ir paauglystėje tiek rūpinausi virtualaus žmogeliuko buitimi, tiek skerdžiau virtualius Amerikos miestelius, bet kažkaip realiame gyvenime turiu ir žmoną (na OK, ji irgi kažkiek geimerė), ir vaiką, o dar ir nė vienos baudos už netinkamai priparkuotą automobilį ar pan. iki šiol nesu gavęs (čia turint omenyje, kad „Carmageddon“ – vienas mano mėgstamiausių žaidimų ;)

Taip, pažįstu bent kelis žmones, kurie per kompiuterinius žaidimus kiek apsigadino savo gyvenimus. Bet visais atvejais problema buvo ne žaidimai, o patys žmonės. Nebūtų buvę žaidimų, būtų kitų trukdžiusių veiklų.

Beveik per kiekvieną NK intervą klausinėju pašnekovų – o ką galvojate apie kompiuterinius žaidimus? Nedaug dar žmonių apklausta, bet nė vienas nepasakė manantis, kad jie daro kažkokią žalą. Buvo manančių, kad tai – laiko švaistymas (A. Bačiulis), buvo netikėtai atrastų geimerių (aha, psichologas Olegas Lapinas!), buvo žaidimų kūrėjas (P. Liekis) kurio klausti, ką jis mano apie žaidimų naudą ar žalą, savaime suprantama, būtų buvę beprasmiška ;) Ir buvo 81-erių metų profesorius, kuris pasakė būtent tai, ką pats sau mažiausiai dešimtmetį gromuliuoju:

Aš pats nežaidžiu – neturiu tam laiko, bet į juos žiūriu teigiamai. Kodėl? Nes vis dėlto tai intelektualus žaidimas, jei jis įtraukia kurti naujus produktus. Net jei ir vien „išeini palakstyti ir pašaudyti“ – jei tik turi laiko, kodėl gi ne? Galų gale juk jaunimui reikia prasiblaškyti.

Kai kas sako, kad tai – tarsi kompiuteriniai narkotikai. Bet juk viskas, kas tik per daug, yra negerai. Man štai kadaise mokykloje kažkaip trenkė į galvą skaityti knygas apie indėnus. Buvo taip, kad mečiau mokytis, ir tik prieš važiuodamas namo (mokiausi gimnazijoje, toli nuo namų) pastebėjau, kad man su pažymiais nekas… Staigiai susigriebiau ir kažkiek išsitaisiau.

Ką noriu pasakyti – ir knygų skaitymas gali tapti žalingas. Gi būdavo – „Vinetu“ ten šeši tomai, dar ten kažkas… ir dar kaip skaitydavau – gamtos vaizdelius praleidi ir skaitai ten, kur šaudosi… Taigi čia tas pats, tik kitoje terpėje!

[…]

Tam, kuris iš viso žioplas, tu rodyk nerodęs – jam vis tiek neliks galvoje. O tam, kuris galvoja, gal pažaidus kas nors ir atsiras galvoje, gal jis tas idėjas panaudos vėliau, jau būdamas didesnis ir kurdamas kokį rimtą produktą?

Tiesą sakant, L. Telksnys papasakojo mano paties patirtį. Gimiau tokiu įdomiu laiku, kad dar suspėjau išmėginti ir knygų, ir kompiuterinių žaidimų spąstus. Jaunesnėse klasėse visai džiugiai sirgdavau, nes tada galėdavau netrukdomas visą dieną skaityti knygas. Vyresnėse klasėse buvo epizodų, kai neparuošdavau namų darbų, nes „Command & Conquer: Red Alertskirmish režime neegzistavo išsaugojimo funkcija, todėl, priklausomai nuo pasirinktos paties žaidimo konfigūracijos, tekdavo pažaisti ir po tris valandas ar panašiai.

Ir ką? Nesulaukėjau, nepraradau socialinių įgūdžių, net ir mokslai iš tiesų nenukentėjo – čia gal gerai, kad kompas namie atsirado dar toli iki sesijos (aha, VTGTM Licėjuje, kur mokiausi, mokslo metai buvo skirstomi ne į trimestrus, bet į semestrus, ir kiekvieno pabaigoje būdavo sesija su 2-3 egzaminais). Nes pirmasis įdomumas aprimo, o toliau viskas kažkaip visiškai natūraliai gavosi saikingai, kaip ir su knygomis.

Grįžtant prie G.Gimžausko straipsnio – daug kur su juo sutinku, net ir su neigiamais kompiuterinių žaidimų apsektais, kurie, tiesą sakant, ir taip akivaizdūs.

O kas labiausiai kliūna?

Kokius kompiuterinius žaidimus rinktis?

– Pirmiausia reiktų nuspręsti, kokie kompiuteriniai žaidimai yra priimtini jūsų namuose. Jei bus nutarta, kad prievarta juose nepageidautina – paaiškinkite vaikams savo sprendimo priežastis ir pasistenkite, kad jie jas suprastų.

– Prieš perkant kompiuterinį žaidimą patartina perskaityti jo apžvalgą internete, pasižiūrėti, kokiai amžiaus grupei jis skirtas, išsiaiškinti, koks jo žanras bei vartotojų įvertinimai.

– Įvertinkite savo vaiko subrendimo lygį ir pagal tai pirkite tik jam tinkančius kompiuterinius žaidimus. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad chronologinis amžius nebūtinai atspindi atitinkamą asmenybės brandos etapą.

– Ieškokite žaidimų, kuriuos reikėtų žaisti keliems asmenims – paskatinsite komandinio darbo įgūdžių ugdymą.

Nei tu objektyviai nuspręsi, kas tavo vaikui labiausiai tinka, nei tu sukontroliuosi, ką jis iš tiesų žaidžia. Nori tu to ar nenori, vaikas pasirinks pats, net ir prieš tavo valią.

Mano vertinimu (ir asmenine patirtimi!), daug efektyviau ne ką nors principingai drausti, o tiesiog artimai ir nuoširdžiai bendrauti su savo vaikiu – kad ne kažką apriboti, o suvokti, kodėl jis tą daro. Netikiu, kad vaikai savaime gali tapti durnesniais už tėvus. Nes žmonija, šiaip ar taip, kažkaip išgyveno ;)

Su žaidimais – kaip ir su knygomis ar su filmais: turi perskaityti/pamatyti/peržaisti daug šlamšto, kad atrastum kažką gero. Ir tas atradimo/išfiltravimo mechanizmas turi išsiugdyti kiekvienam skaitytojui/žiūrovui/žaidėjui pačiam – tokio dalyko niekaip neįmanoma įdiegti. Pavyzdys yra gerai, bet asmeninė patirtis ir asmeniniai kriterijai čia neišvengiami.

Tai ta proga – IDKFA ir labanakt! ;)

 
2 Comments

Posted by on 2012 kovo 25 in Taaaip..., Žaisti

 

2 responses to “… ir dar kartą apie žaidimus.

  1. Saulius

    2013 balandžio 21 at 17:47

    Carmageddon foreva! Ir būtent pirmas. Šiaip dar Postal² žiauriai gerai.

     
    • Adis

      2013 balandžio 21 at 18:00

      Dėl Carma visiškai pritariu.

      Dėl Postal vertinimo – kiek sunkiau, nes mano vertinimu – abi dalys visiškai skirtingos, bet abi – geros. Pirmoji – atmosferiškesnė, atroji – sadolinksmesnė ;)

       

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos