RSS

Stiprūs ir magiški

07 Apr

Turbūt visi geimeriai su nostalgija prisimena savo pirmąjį žaidimą. Ar jei ne patį pirmąjį, tai bent jau TĄ PIRMĄJĮ, kuris ir sužalojo gyvenimą užkabino.

Mano pirmieji buvo „Grand Prix Circuit“ (net 16 spalvų(!) – pirmo asmens Formulės-1 lenktynių simuliatorius, šiek tiek stabdęs ant 286-o kompo ir kažkuri „Tetrio“ inkarnacija su šokančiais nykštukais. Bet pirmas geimas, gerokai dėjęs per smegenis – pirmo asmens RPG „Might & Magic VI: Mandate of Heaven“.
Dėjęs taip, kad dar ir dabar neišeina jo iš ten iškrapštyti…

Tiesą sakant, tai buvo mano pirmasis sąmoningas žingsnis į RPG pasaulį. Galbūt todėl , kad pirmasis mano RPG žaidimas buvo ne „tikrasis“ PnP* RPG, o cRPG**, tai priešingai nei dauguma RPGistų, ir dabar neniekinu cRPG, o, tiesą sakant, juos net labiau mėgstu.

Tai kuo toks fantastiškas tas „M&M6“?
Be abejo, čia sunku kalbėti apie vertinimo objektyvumą, nes stambus žaidimo koziris – sentimentai. Bent jau man kiekvienąkart (su poros-trejeto metų pertrauka) pasileidžiant, atsiranda tas jausmas, lyg po ilgo bastymosi pasaulyje, sugrįžti namo – kur visos vietovės pažįstamos, ginklai matyti, ir net vietiniai gobnikai tokie savi, kad net ir kažkiek mieli :)

Žaidimo pasaulis išties masyvus – 15 tikrai nemažų žemėlapių, po kuriuos galima vaikščioti (ar skraidyti) visiškai laisvai, be to, egzistuoja paros laiko kaita (naktį ar požemiuose sunkiai apsieinama be fakelo ar kt. šviesos šaltinio), netgi atmosferiniai reiškiniai – rūkas ankstyvą rytą pajūryje, sniego pūga viršukalnėse ir pan.

Ir patikėkite, tokių dalykėlių gūdžiais 1998-aisiais, kai pasirodė šitas grajus (o pradėtas kurti jis buvo iš viso 1996-aisiais) žaidimuose nepasitaikydavo dažnai… Tiesą sakant, dabar prisimenu tik vieną pavyzdį – „Elder Scrolls II: Daggerfall“.

Žaidimo grafika – dalinai 3D (t.y. landšaftas, pastatai – daugmaž „Doom“ lygio 3D objektai), NPC, kai kurie objektai (medžiai, laivai, akmenys ir pan.) – sprite‘iniai. Koloritas – labai gyvas, iš tiesų jautiesi patekęs į fantasy pasaulį, bet – kas svarbiausia – tuo gyvumu bei spalvingumu nepersistengta taip, kaip kokiame nors „Heroes of Might & Magic IV“, kur obisidiano juodumo nekromanto pilis styro smaragdo žalumo pievelėje…

Didelę įtaką daro ir garsinis apipavidalinimas. Nors patys žaidimo garsai nėra ypatingi, bet foninė muzika – fantastiška. Idealiai atlieka savo vaidmenį – sukuria atmosferą, iliustruoja aplinką – rami ir netgi linksma nedideliame miestelyje, niūroka aukštikalnių sniegynuose, baugi – požemiuose. Man tai buvo turbūt pirmas žaidimas, kurio garso takelio norėjosi klausytis ir atskirai, nežaidžiant.

Scenarijus. Iš vienos pusės – linijinis ir klišinis, iš kitos – pakankamai kokybiškas, ir kai kurie vingiai tikrai sugeba nustebinti (deja, vėlesnėse dalyse tuo jau pradedama piktnaudžiauti). Multipabaigų ir kelių būdų įveikti tą patį questą nėra (na, oficialių kelių būdų. Apie workaroundus nekalbam ;), bet tai kažkaip pernelyg nekliūna.

Žaidimas tikrai nėra lengvas. Ir vardan sąžiningumo reikia pasakyti, kad sudėtingumas kuriamas pakankamai pigiu keliu, tai yra – priešų legionais. Kiekybė tokia, kad nemaža dalis žaidimo laiko švaistoma skerdžiant šimtus sprite’ų.
Iš kitos pusės, čia yra kažkoks realybės atspindys, kai labai labai kažko nori, bet vis dėlto tai ne tavo nosiai (blemba, drakonų dykuma… gal 15 minučių daužai vieną, kol pusgyvis susirenki iškritusį lobį, o tolumoje malasi dar keliasdešimt tokių ugnimi kvėpuojančių driežų. Išdaužęs, būtum milijonierius, bet…)

Savo pasirodymo metu žaidimas turėjo pakankamai klaidų. Kai kurias galima buvo naudoti kaip „patobulinimus“, pvz., šaudyti per durų tarpą: priešai malasi kitapus, tu po siaurutį tarpelį juos matai ir baksnoji strėlėmis, o jie tavęs nepasiekia. Arba kartais suveikdavo kažkoks exploitas, kai galėdavai savo lygį kelti iki neribotų aukštumų ar išmokyti bet kurios klasės veikėją nesuderinamų magijos mokyklų – bukas riteris raumenų kalnas, gydomosios ir tuo pačiu juodosios magijos magistras? No problemo!

Kai kas nors prašo parekomenduoti „kokį nors gerą cRPG“, kiekvienąkart susimąstau – kurią „M&M“ dalį rekomenduoti? „M&M VI“ – pradedančiajam gali pasirodyti kiek per ilgas, per sunkus ir to pasekoje – nuobodus, „M&M VII“ – su geresne, ko gero, priimtinesne grafika, bet labai jau trumpas ir gerokai „šaltesnis“, „M&M VIII“ – su logiškiausiu scenarijumi iš visos serijos, bet užtat beveik visiškai praradęs tą „jaukiąją“ „M&M VI“ dvasią… Ir dažniausiai galų gale rekomenduoju „M&M VI“. Tegul žmogus bent pabando. Gal jam užteks tiek užsispyrimo, kad pražaistų iki tol, kol jį pradės iš tiesų vežti…

Kodėl dabar čia prakalbau apie visą šitą iškaseną? Todėl kad senų žaidimų parduotuvėje „Good Old Games“ visą šį savaitgalį „Might&Magic“ visatos žaidimams taikoma 50% nuolaida. Dešimt klasika tapusių vaidmenų ir ėjimų strategijos žaidimų, kurie kainuoja 3-5 JAV dolerius. Ir visa tai – sutvarkyta, kad veiktų „Windows XP“, „Windows Vista“ ir „Windows 7“, o kaip rodo praktiniai bandymai – ir su „Wine“. Forumuose mačiau, kad lyg ir su kažkokiu ten OS X emuliatoriumi galima pasileisti.

Žodžiu, nepraleiskit progos prisiliesti prie klasikos ;)

__________
*PnP RPG – pen-and-paper role playing game. Kai nerdai sėdi aplink stalą, mėto kauliukus, pasakoja vieni kitiems, ką daro jų personažai ir visi mato pasaulį, kuriame vyksta veiksmas, vien savo fantazijos pagalba.
**cRPG – computer role playing game. Kai geekai sėdi prie kompo, kliksi pele į visokius objektus ekrane ir renkasi personažo dialogų variantus iš pateikiamo sąrašo.

 
Leave a comment

Posted by on 2012 balandžio 7 in Žaisti

 

Tags: , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

 
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos