Kad jau Rokiškis užvedė temą apie vaikystės pirotechnikas, tai ir aš prisiminiau, vieną komiškesnių atsitikimų ;)
Kokia 4 ar 5 klasė, kažkur apie 93-iuosius metus. Klasėje turėjome tokį išadėją… Na, jei lyginti su populiariosios kultūros personažais, tai artimiausias turbūt būtų Dr. Emmett Brown iš „Back to the Future„. Žodžiu, toks „Daktaras“ vaikystėje :D
Ir vienąkart atėjęs, jis visiems klasės bachūriokams papasakojo: va, yra toks labai geras sprogmuo, nitroglicerinas vadinasi. Su keliais gramais galima visą klasę išnešt, su puskilogramiu – visą mokyklą.
Pažvengėm, pasvajojom, kaip gerai būtų, o vienas klaisokas sako: a, tai aš galiu nesunkiai gauti. Mes, vaikigaliai, aišku, nelabai suprantam, kas tas nitrokažkas ir kiek jis dažnas ar retas, bet nelabai ir tikim – čia tie laikai, kai kiekvienas, daugiau fantazijos turintis, skiedžia nesigėdydamas.
Praeina pora dienų. Vieną dieną pasižadėjėlis prieš pamokas prieina prie išradėjo suolo, paduoda kažkokį sulankstytą popiergalį ir sako: va, atnešiau. Tas, aišku, nudžiunga, l a b a i a t s a r g i a i paima paketėlį ir… susikiša į priekinę džinsų kišenę (čia veiksmas neseniai po uniformų panaikinimo). Ir prasitūsina su tuo nitroglicerinu kišenėje visą dieną mokykloje, su visais apsispardymais, trankymaisis į suolų kampus ir taip toliau.
Kitą dieną ateina į mokyklą toks niūrus, pasigauna dylerį:
– Neveikia tas tavo nitroglicerinas. Vakar su broliu visą vakarą bandėm – akmenim daužėm, sudeginom net – nieko. Gal pasenęs?
– Nu gal. Ką aš žinau…
– O iš kur tu jį gavai?
– Ai, mano senelis jį kaip vaistus geria…
Antroji bajerio dalis – dabar spėkit, kas buvo tas dyleris… ;)