Netiesa, kad netikintis netiki niekuo. Jis tiki, bet ne viskuo iš karto. Vienu metu jis tiki tik vienu dalyku, o antruoju – tik tuomet, jei šis kokiu nors būdu susijęs su pirmuoju. Jis veikia trumparegiškai, metodiškai, nesiverždamas į platumas. Tikėjimas – kai tikima dviem nesusijusiais dalykais, manant, kad kažkur yra dar ir trečias, slaptasis, jungiantis anuodu.
Netikėjimas neneigia smalsumo, o jį palaiko. Netikėdamas idėjų grandinėmis, mėginau jų polifoniją. Pakanka netikėti, ir dvi idėjos – abi klaidingos – susiduria, sukurdamos puikią pauzę arba diabolus in musica. Negerbiau tokių idėjų, dėl kurių kiti buvo pasiryžę padėti galvas, tačiau dvi ar trys idėjos iš tų, kurių negerbiau, galėjo sukurti melodiją. Arba ritmą, geriausia – džiazo.
© 1988 Umberto Eco, „Il Pendolo Di Foucault“
Beje, kaip tik šiomis dienomis U. Eco leidyklai pridavė savo naujo romano rankraštį, kuris bent jau italų kalba pasirodys spalį. Romanas vadinasi „Prahos kapinės„, ir, kaip sako ELTA…
Anot „Prahos kapinių“ sinopsio, pasakojimo centre – šnipas, melagis ir cinikas, rezgantis intrigas ir sąmokslus, pamažu nulemiančius viso žemyno likimus.
