Lūkuriuoju banko klientų aptarnavimo filiale. Pietų metas, žmonių – gana nemažai.

Beveik su trenksmu atsidaro lauko durys ir pro jas įrieda žmogysta. Nedidelė tokia, kresna, plati. Su karingai viršugalvyje surišta skarele, galingu priekiniu bamperiu biustu, pasiruošusiu drąsiai pasitikti ir išstumdyti kliūtis gyvenimo kelyje. Pustamsiai akiniai a la raginiais rėmeliais.

Bajava babulia, taip sakant.

Sustoja. Apsidairo, papūkščia ir patraukia prie automato, išduodančio kliento eilės numerį. Maigo, maigo touchscreeną, prisirenka gal penkis numerėlius. Pro akinių viršų piktai nužvelgia laukiamąją salę ir, prižygiavusi prie artimiausios atsilaisvinusios kėdės, į ją nuvirsta.

Pats lūkuriuoju jau dešimt gerų minučių, bet bobutė neištveria nė pusės tiek. Jau po penkių minučių pradeda kažką burbuliuoti, o dar po antra tiek garsas sustiprėja iki tokio lygio, kad puikiausiai viskas girdisi ir už poros metrų…

Lenkų gramatikos nemoku, tad teks pasitenkinti laisvu vertimu…

– Va, buvo laikai… ateidavai, žmonių eilė… jaunesni pamato, kad vyresnis atėjo, užleidžia… supranta, kad kojas skauda… (primenu – lyrinė herojė patogiai kūpso kėdėje) … o dabar… ateini… kažkoks kampjuteris… nieko nemato, nieko nesupranta… ir va, prieš mane čia tiek jaunuolių… o aš čia uodegoj palikta… ir aplamai, kam reikia tų kampjuterių… va, kai kažkaip ten už butą per kampjuterį moki, tai nieko primokėt nereikia, pasakojo… o iš manęs litus nulupa… o kodėl iš tų kampjuterininkų nelupa, a?..

Ir taip – visą laiką, kol laukiu savo eilės. Dudenantis monologas, visi pasitikrinant, ar aplinkiniai tikrai girdi (kad kažkas ir nesuprasti gali, matyt, nekyla nė minčių…) Kiekvienas, sulaukęs savo eilės ir einantis pas banko tarnautoją, palydimas griežtu žvilgsniu pro akinių viršų. Kas kokius tris klientus burbėjimas vis šiek tiek pagarsėja.

– O dar telefonai… visi visur kalba… gatvėj… troleibuse… net vaikai, ir tie telefonus turi… kai aš jauna buvau, pas mus miestelyje keturi telefonai buvo… ir visiems užteko… visi susitikdavo, pasikalbėdavo… užtekdavo to… aišku, dukra nupirko… nes kitaip jai prisiskambint neina… bet ir taip neina… nesuprantu aš to telefono… kam man tokio reikia… o dar turbūt ir kainuoja jie… ir kalbėt jais brangu… tai kam žmonės kalba?.. kodėl anksčiau nereikėjo tiek kalbėt?..

Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai atsiėmęs savąją žudančio žvilgsnio dozę ėjau prie banko tarnautojos, monologas jau vyko pilnu balsu, per visą salę. Kilo net mintis po visko kiek palaukti – įdomu, ar litanija būtų perėjusi į rėkimą?..