Tikrai negalvojau, kad pasiduosiu madai ir publikuosiu proginį įrašą populiariausia šios dienos – Lietuvos ir nepriklausomybės – tema, bet va skaitant kitų įrašus, ir pačiam mintys pradeda kilti. O kai kuriuos net ir nusistovi. Tokias ir norisi už(si?)rašyti.
Eugenijus savo gana skeptiškame įraše apie Lietuvos ir jausmų jai identifikavimą rašo:
O kas yra ta Lietuva? Kalnai ir kloniai? Miškai? Vilniaus gatvės?
Va taip skaičiau ir po kiekvieno klaustuko, pradedant antruoju, linksėjau galva. Iš tiesų, _man_ taip ir yra. Lietuva man visų pirma yra Lietuvos gamta, tada – mėgstamiausias miestas ir trečia, ko nepaminėjo Eugenijus – kalba.
Rimtai. Turiu tokį… hm… kompleksą?.., kad negaliu komfortabiliai gyventi, ilgiau nepakalbėjęs lietuviškai. Bendrakeleiviai, bendradarbiai ar pokalbiai telekomunikacinėmis priemonėmis nesiskaito. Man iš tiesų reikia, kad užėjęs į parduotuvę ar įstaigą, galėčiau pasakyti „laba diena“ ir išgirsčiau atgal kažką iš tos pačios serijos, ta pačia kalba. Juokas juokais, bet man didžiausias džiaugsmas kelionėje atgal yra pirmas pasisveikinimas ir atsakymas į jį gimtąja kalba – ar tai būtų stiuardesė, ar pasienio pareigūnas, ar dar kas nors :)
O kaip su valstybingumu? Na, savo asmenine patirtimi galiu palyginti dvi Lietuvas – sovietmečio pabaigos ir dabartinę. Ir žinote, įžvelgiu gana ryškių panašumų.
Kad ir toks: tuo metu rizikinga buvo sakyti tai, ką galvoji, jei tai nesutapdavo su oficialiąja ideologija (kuria, beje, nelabai kas iš tiesų tikėjo). Dabar yra rizikinga sakyti tai, kas prieštarauja tolerancijos idėjai (nors abejoju, kiek ir tų tolerastų ja iš tiesų tiki). Išvada? Žodžio laisvės nebuvo tada, nelabai beturim ir dabar, nors ji ir deklaruojama Konstitucijoje. Išvada? Žodis pas mus laisvas tol, kol jam kas nors pritaria. Ir nebūtinai dauguma – panašu, kad kartais užtenka tų, kurie tiesiog garsiai rėkia.
Patriotai-romantikai garbina romantiškąją Lietuvos praeitį – visus tuos „nuo jūros iki jūros“ laikus. Tai natūralu, tai būdinga visoms šalims – prisiminkime XVIII amžiaus romantizmo bangą. Bet blaiviai mąstant, nemanau, kad ir tais nuo-iki laikais būtų buvę kažkas radikaliai kitaip ar tuo labiau – geriau, kilniau, gražiau. Didikų rietenos, politinės intrigos – žmonės keičiasi ne taip greitai, kaip norisi įsivaizduoti (pavyzdžiui tai, kad didžioji žmonijos dalis štai jau keli amžiai kaip gyvena be de jure vergijos – man atrodo, čia milžiniškas pasiekimas). Galų gale pati Lietuva (ir tikrai ne ji viena) buvo sukurta smurtu, Mindaugui su konkurentais susidorojant toli gražu ne derybų keliu. Ir nematau tame nei gero, nei blogo. Tiesiog taip buvo – kaip ir daug kur kitur. Tokie laikai, tokie papročiai. Kai kur juk taip yra dar ir dabar.
O tai kaip su laisve? Kokią aš jaučiu laisvę ir už ką esu dėkingas ją iškovojusiems?
Sakyti visiškai ką noriu, nebegaliu, nebent tai traktuojama kaip kūryba – pats žodis „kūryba“ ar „menas“ tarsi sušvelnina situaciją. (Pavyzdys: už dainos „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ sukūrimą ar klausymą prie tavęs vargiai ar kas prikibs, bet jei tai nebūtų „menas“ – gi čia akivaizdus neapykantos ar net smurto skatinimas!). Taigi, laisvę kurti vis dar turiu.
Taip pat turiu laisvę atrodyti, kaip noriu. Laisvę priimti asmeninius sprendimus, kiek tai liečia mano paties asmenį – keisti darbą, profesiją ar išvažiuoti į kitą šalį. Turiu religinę laisvę (kuria naudojuosi siųsdamas bet kokias religijas kuo toliau).
Ir to man užtenka. Naudodamasis visomis šiomis galimybėmis, kuriu savo gyvenimą pats – tokį, koks man patinka. Už tai ir dėkoju. Už galimybę tvarkytis pačiam, pagal savo norus.
