Lygiai prieš savaitę, dėl techninių kliūčių taip ir neišvykus į Dusetas, su Dievu trumpam nulėkėme į Medininkus. Jei atvirai, tai bendras vaizdas ne itin skyrėsi nuo matyto vasarą, bet bent jau buvo proga paklampoti po sniegynus, kurie vietomis siekė ir virš kelių :)

Buvo ir tie patys „gidai“, ir jie vėl nesulaukė, kol sugrįšime viską apfotografavę, tik šįkart nebuvo paliktos aukų kepurės…

Va ką mėgstu žiemą, tai važiavimą per mišką. Kelias, išsukus iš Minsko plento, šiuo atžvilgiu buvo itin dėkingas.

Kaip minėjau, vaizdas nuo matyto vasarą ne itin skiriasi. Nors griuvėsiai, apkloti sniegu, galbūt atrodo… archajiškiau? :)

Dangus tą sekmadienį buvo tikrai superinis. Tiek spalvomis, tik raštais. Na o griuvėsiai mėlyno mėlyno dangaus fone – nežinau, bent jau man čia ausyse pradeda skambėti pinkai… :)

Ne, čia ne tikras saulėlydis, tiesiog trumpesnis išlaikymas :) Va kuo man patinka fotografija – tai galimybe manipuliuoti realybe :)

Kurioje grotų pusėje – laisvės ar įkalinimo – yra žiūrovas, palieku spręsti pačiam žiūrovui ;)

Šiaurinis Yin ir Yang. Tiesa, gal ne visai mūsų kraštų – tų, kur šiauriau.

Laikai gal ir panašūs (visgi ne dangoraižis pro arką matosi), bet visgi skirtingi.

Dar vienas paprastas pažaidimas realybe ;)

Šįkart gidai domėjosi, ar mes čia jau nebe pirmą kartą, ir apsimetė, kad mus atsimena iš ankstesnių vizitų, nes praeitą kartą mes juk buvome „su dideliais… dideliais… nu, tais… nu, dideliais tais… kaip ten… o jūs nelietuviškai suprantate?„. Deja, atminties neatgaivino net ir gimtoji rusų kalba – taip ir neaišku, ką tokio DIDELIO turėjome praeitą kartą…

Be papildomos alpinistinės įrangos (na, kopėčių ar pan.) šis įėjimas į bokšto liekanas nepasiekiamas. Gal ir gerai. Vasarą bokšte sargaujantiems gandrams ramiau.
Nors prisipažįstu, būtų įdomu kada ten įsikarti… :)

Bokšto perdengimų sluoksniai kažkuo priminė daugiasluoksnį voratinklį. Tokį drūtą voratinklį.

Visgi apsilankymas bokšto viduje labiau leido pasijusti įžengus į kitus laikus nei tiesiog pasiblaškymas po pilies kiemą. Bet visada buvo matyti aiškus kelias atgal.

Va už tokio siaurumo ir gilumo šaudymo angos aš tikrai jausčiausi saugiai. Priešingai nei kitų turistams subalansuotų pilių atveju.

Kaip jau minėjau, sniego buvo tikrai pakankamai. Dievas čia įbridęs dar ne į pačią giliausią vietą :)

Visą dieną akys krypo į dangų.

Kas įdomiausia, nors bokšto stogas ir gana sandariai uždengtas/užgriuvęs, o langai palyginus maži, sniego viduje tikrai pakankama. Iš kur?..

Čia man labiausiai primena pasaką ar maginę fantastiką. Ar kuriuos nors Heroes of Might & Magic ;)

Medininkų bažnyčia žiemą. Bent jau man asmeniškai gražesnis vaizdas, nei vasarą. Gal kad dabar labiau skandinaviškąsias bažnyčias primena :)

Sakyčiau, toks klasikinis kaimo ar miestelio vaizdelis žiemą :)

Beje, apie patį pirmąjį kadrą – taip, vis dar neatsižaidžiu savo fotochrominių akinių, kaip fotofiltro, panaudojimu :) Šįkart, sakyčiau, visai pavyko – dėka tamsumo ir kolorito atsirado kažkoks dramatiškumas, dėl lęšių išgaubtumo šonuose išplaukę kampai man kažkiek asocijuojasi su senesnės kartos juostiniais fotoaparatais… :) Tik, hm, jau ir kitų spalvų norisi…

P.S. Dievo fotogalerija iš tos pačios išvykos – čia. O čia – kaip Adis šoka sezoninį (nesutikčiau, kad vien fotografų, nors šie ir dažniausiai po bekeles ropoja ;) šokį, klampakojį :D