Sekmadienio vakaras. Po savaitės atostogų kaime pargrįžta į miestą, išsikrauta manta, ir žvilgsnis pradeda kryptingai linkti į šaldytuvą. O šis, kaip ir pridera tokiems atvejams, tuščias.
Ką gi, kuprinė ant pečių ir – į parduotuvę.
Ir žinote, kokia pirma mintis, išėjus į gatvę? „Ne, aš čia nepriklausau…„. Smarvė. Triukšmas. Maža erdvė, apribota aštriais kampais. Kažkoks nesveikas ir nepavykęs bandymas simetrizuoti ar bent jau į sąlyginai taisyklingas geometrines formas sukišti visą aplinką. Na ir pabaigai – dar ir žmonės kas pusšimtį metrų… Brrrr.
O ką veikėme kaime?
